Vaiduokliai

Biržų senamiestyje šalia autobusų stoties įsikūrusio prekybos centro "Norfa" darbuotojus kausto bauginanti nežinia. Žmonės nerimaudami svarsto, kas toji paslaptinga būtybė, naktimis kaip šešėlis išnyranti parduotuvės patalpose. "Kas šiandien girdėti, nieko baisaus vaiduoklis neiškrėtė?" – tokiais ir panašiais klausimais vienas kitą pasitinka rytais į darbą atskubėję darbuotojai. Pirmą kartą paslaptinga šmėkla parduotuvėje pasirodė liepos 20-osios naktį. Ryte atėjęs į darbą saugos tarnybos darbuotojas Žydrūnas Karoblius peržiūrinėjo naktį kamerų nufilmuotą medžiagą. Paaiškėjo, kad 3.52 val. pagalbinėse patalpose, šalia rampos – pakylos, kuria į parduotuvę pristatomos prekės, buvo įsijungusi į judesius reaguojanti filmavimo kamera. Žiūrėdamas vaizdajuostę apsaugininkas pamatė kažkokią judančią dėmę. Geriau įsižiūrėjęs nustėro – buvo aiškiai matyti žmogaus siluetas kraupiu tarsi giltinės veidu. Vaiduoklis, kiek pastovėjęs prie vienų durų, staiga šoko prie kitų ir dingo. Visas šis veiksmas truko kelias sekundes. Priblokštas tokio keisto vaizdo Ž.Karoblius pasikvietė filmuotą medžiagą peržiūrėti savo kolegą, o vėliau ir parduotuvės direktorę Reginą Palubinskienę bei dar kelis darbuotojus. Niekam nekilo abejonių, kad vaizdajuostėje užfiksuotas vaiduoklis. Nustatyti, kokios jis lyties, buvo neįmanoma, tačiau jo veide aiškiai matėsi įsirėžęs siaubas, pražiota burna.

Naktimis kai kurie pastatai atgyja ir ima gyventi antrą, paslaptingą gyvenimą. Liudininkai būgštauja, kad juose įsikūrę vaiduokliai. Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija, garsėjanti įvairiais žygiais po šiuos vaizdingus parkus, galėtų rengti vilniečiams ir sostinės svečiams dar egzotiškesnę ekskursiją - pas Verkių vaiduoklius. LŽ pašnekovų teigimu, sename Verkių dvaro pastate, kur įkurtas Botanikos instituto doktorantų viešbutis ir Pavilnių bei Verkių regioninių parkų direkcija, vaidenasi. Vaiduokliai esą ypač suaktyvėjo, kai viešbutyje prieš penkerius metus mįslingai žuvo jauna moteris. Vilniaus pakraštyje, Žaliųjų ežerų gatvėje, ošiančiame ūksmingame Verkių dvaro parke Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija įsikūrė 1999 metais. Verkių architektūrinio ansamblio šeimininkas Botanikos institutas regioninių parkų direkcijai išnuomojo antrą nedidelio senovinio paviljono aukštą. Pirmame jo aukšte yra instituto doktorantų viešbutis - pora mažų butų. Direkcijos darbuotojai ilgai negalėjo atsidžiaugti patalpomis - išskirtinis gražus pastatas, aplink vaizdingas Verkių parkas. Gamtininkai sakė ilgai nekreipę dėmesio į tokius menkniekius, kad šiame name kartais nei iš šio, nei iš to užsidaro ar atsidaro durys, nors langai uždaryti ir skersvėjo nėra, retsykiais pasigirsta keisti garsai. Tačiau pastaruoju metu parkų specialistai stengiasi baigti darbą laiku ir ilgai šiame pastate neužsibūti.

Pastaraisiais aprašytais atvejais mirusieji aiškiai prašė pagelbėti jiems arba patys padėjo gyviesiems. Bet pasitaiko atvejų, kai anapusinės jėgos veikia, atrodo, be jokios logikos. Žmonėms neaiškios jų veikimo priežastys, ir todėl jos kelia gyviesiems ne tik nuostabą, bet ir baimę. Būtent toks pasakojimas yra iš buvusio kapitono anglo Ruperto Gouldo „Keistenybės“, išleistos dar 1928 m. Barbadoso saloje, Kristaus bažnyčios šventoriuje, prieš kurį tyvuliuoja Oistino įlanka, stūkso neaukšta, bet masyvi kripta. Ji nesiskiria nuo kitų kriptų niekuo, nebent tik tuo, kad jos įėjimo neužtveria joks akmuo ar kitas barjeras. Smalsus praeivis, dirstelėjęs vidun, pamatytų tik pilkas sienas ir atsitiktinių šiukšlių. Jau visą šimtmetį kripta yra apleista. Pasirodo, jog tai nėra mirusiųjų ramybės vieta. Ne kartą ir ne du, bet iš viso net penkis kartus su pertraukomis, trukusiomis kelis mėnesius ar net kelerius metus, joje sudėti karstai buvo rasti išvartyti ir net sustatyti stačiai. Bandyta apsaugoti šią vietą įvairiais būdais: išstuksentos sienos, lubos ir grindys, mėginta surasti slaptus įėjimus, ant grindų pabarstant smėlio, kad įsispaustų įsibrovėlių pėdos. Įėjimas buvo užverstas akmeniu, kurį ga-lėtų pajudinti nebent keturi vyrai. Be to, akmuo buvo užantspauduotas kelių žmonių antspaudais. O rezultatas visada būdavo tas pats. Iš naujo atidarius kriptą, neaptikdavo jokių įsibrovimo pėdsakų, bet karstai būdavo išmėtyti taip, kaip ir anksčiau.

Po laidotuvių praėjus vos kelioms dienoms, namiškiai ėmė girdėti keistus garsus: lėtus žingsnius, atrodo, tokius pažįstamus, girdėtus, varstomų durų girgždėjimą, kopėčių, pastatytų priemenėje, braškėjimą. Girdėjo ir tomis kopėčiomis kažką lipant, ant aukšto vaikščiojant, tvarto ir kluono duris darinėjant. Labai keistai tokiais momentais elgėsi šuo. Pririštas prie tvarto, nei iš šio, nei iš to imdavo inkšti, šokinėti vizgindamas uodegą – tarsi meilindamasis kažkam nematomam... „ Gaspadorius atėjo – pašnibždomis sakė motina nemiegantiems, šių garsų besiklausantiems vaikams. Ūkį apžiūri...“ Nepadėjo nei maldos, nei pakartotinai užpirktos gedulingos mišios. „ Be išpažinties, be nuodėmių atleidimo mirė...“ – dūsavo motina. Galų gale vieną vakarą mirusiojo sūnus Jurgis, jau subrendęs, bet ne-labai rimtas bernas – mėgdavo ir alučio, ir naminukės patraukti, ir patriukšmauti – neiškentė: „ Ko tau čia reikia, tėvai ? Ko čia vaikštai, ko ieškai, ko ramybės neduodi visiems ?! – šūktelėjo garsiai. Mat buvo tik ką grįžęs iš vakarėlio, kiek įkaušęs. Atsakymas buvo staiga oru prašvilpęs ir į siena ties Jurgio galva atsitrenkęs plaktukas, iki tol gulėjęs priemenėje esančioje dėžėje. Staiga prablaivėjęs ir gerokai išbalęs Jurgis į tą plaktuką ir dvi išsigandusias seseris, irgi jau subrendusias mergas, sėdėjusias prie stalo ir vakarieniavusias. Čia pat sėdėjo ir jo motina. Tad niekas iš jų negalėjo to plaktuko pro uždaras duris iš priemenės sviesti į kambarį...

Pasakojimų apie mirštančiųjų atsisveikinimą su gyvaisiais yra gana daug. Ir ne tik Lietuvoje. Šiuos faktus bent jau psichologiškai galima paaiškinti. Suprantamas mirštančiųjų noras paskutinį kartą žvilgtelėti į jiems brangius žmones, aplankyti mielas širdžiai vietas. Tad visa tai iš dalies galima paaiškinti ir telepatija. Tačiau kaip paaiškinti faktus, kai gyviesiems pasirodo jų pačių antrininkai (gal vėlės, gal jų pačių astraliniai kūnai) ir išpranašauja artimą mirtį ? O tokių atvejų pasaulio istorijoje žinoma. Antai plačiai žinomas, bet nepaaiškinamas atvejis įvyko su Rusijos imperatoriene Ana Joanovna, Petro Didžiojo dukterėčia. Tai įvyko Fontankos rūmuose, esančiuose prie Aničkovo tilto. Sargyba stovėjo kambaryje šalia salės. Vienas sargybinis stovėjo prie pravirų durų. Imperatorienė buvo pasišalinusi į savo apartamentus. Viešpatavo tyla, buvo jau po vidurnakčio, ir karininkas prisėdo, norėdamas truputėlį snūstelėti. Staiga budintysis šūktelėjo sargybą, kareiviai pašoko ant kojų, o karininkas išsitraukė špagą pagarbai atiduoti. Ir štai sargyba mato imperatorienę Aną Joanovną, einančią per sosto salę. Imperatorienė eina pirmyn ir atgal, mįslingai linguodama galvą, į nieką nekreipdama dėmesio. Budintysis stovi kaip įbestas, visa sargyba išsitempusi laukia, kas bus toliau, su nerimu stebėdami imperatorienės veidą, kuris jiems atrodo gana keistas. Karininkas, manydamas, kad ji neketina išeiti iš sosto salės, bet nedrįsdamas per daug prisiartinti prie durų, ryžosi pasinaudoti kitu išėjimu ir damų kambaryje paklausti, ar jos nežinančios keistų imperatorienės ketinimų. Pakeliui jis sutiko imperatorienės favoritą Bironą ir raportavo jam, kas nutiko.

Yra nemažai pasakojimų, kuriuose mirusieji padaro gerų paslaugų gyviesiems: įspėja juos apie gresiantį pavojų, nurodo, kur yra paslėptos vertybės ir netgi padeda išaiškinti piktadarius, žudikus. Antai yra labai vaizdingas pasakojimas, prieš porą metų išspausdintas Prancūzijos provincijos laikraštyje „France-Libre“, prieš tai pateikusiame savo skaitytojams seriją straipsnių apie parapsichologijos tyrimus, atliekamus Tulūzos universiteto laboratorijoje. Tai pasakojimas Paryžiaus architekto Fransua V. Apie įvykius, kuriuose jam atsitiktinai teko dalyvauti prieš 25 metus ir apie kuriuos jis iki šiol tylėjo. Pirmadienį, liepos 1 dieną, - pasakojo Džeimsas, - aplankiau brolį jo namuose ir suradau seną tėvo apsiaustą, kurio Džonis nė karto nebuvo užsivilkęs. Pamušalo kišenė buvo užsiūta. Išardęs susiuvimą, radau mažą popieriaus lapelį. Jame tėvo ranka buvo parašyta: „Skaityk mano tėvo šv. Raštą , Pradžios knygos27 skyrių“. Pasiėmiau keletą liudininkų, kad drauge su jais pažiūrėtume šv. Raštą. Jį aptikome komodos pirmajame stalčiuje. Knyga buvo tiek sudėvėta, kad suiro į tris dalis, kai ėmėme sklaidyti. Vienas iš liudytojų – M. Blachvelderis sutvarkė dalį, kurią sudarė Mozės knyga. Persklaidėme, ieškodami 27 skyriaus. Čia ir aptikome du lapus, sulenktus taip, kad jie sudarė savotišką voką. Jame buvo įdėtas testamentas. Jis buvo nuo pradžios iki pabaigos surašytas tėvo ranka. Testamentu turtas buvo paskirstytas į keturias dalis visiems sūnums, ir motiną išlaikyti buvo įpareigoti visi sūnūs. Testamentas buvo užbaigtas žodžiais: „Jis mano paties sustatytas ir savo ranka surašytas. James Chappin 1919 m. sausio 16 d.“. Tad atsiradus naujesnės datos testamentui, senasis nustojo galios.

1966 m. liepos 23 d., karštą šeštadienį, apie 16 valandą į Nemuną maudytis nuėjo Seredžiaus gyventoja 32 metų siuvėja Ona Parsikaitė. Su savimi ji nusivedė ir brolio Kazimiero aštuonmetę dukrelę Genutę. Maudėsi jos Nemuno pakrašty, ties Pleštvės intaku. Mažoji nemokėjo plaukti, tad Ona ją mokino – laikydama šią už rankučių, pati ėjo atbula tolyn nuo kranto. O mažoji Genutė, įsikibusi rankos, bandė plaukti, linksmai plakdama vandenį kojomis. Taip einant Ona staiga smuktelėjo į gilią duobę ir netikėtai gurkštelėjusi vandens užspringo. Nors ji ir mokėjo plaukti, bet, matyt, išsigando ir pradėjo skęsti. Sukaupusi jėgas, ji stumtelėjo mažąją kranto link, o pati, dar įtraukusi į plaučius vandens, nugrimzdo į dugną. Atsitiktinai krante buvę mokiniai ištraukė mažąją ir ėmė gaivinti. Tik ją atgaivinę, susizgribo, kad nėra krante didžiosios. Patys pabandė ieškoti, bet nieko nerado. Tada pavakary buvo iškviestas naras. Bet ir jis, pusantros valandos prasiplūkęs, skenduolės neaptiko. Žinia apie nelaimę greitai pasklido miestelyje. Ir štai liepos 23 – 24 naktį skenduolė prisisapnavo dviem pažįstamiems: kaimynui Steponavičiui ir savo gerai draugei Ramutei Agurkienei.

Deja, deja - bėda viena nevaikšto. Štai nuo Panevėžio pavieto siaubingos žinios sklinda, baisiau už juodus žaibus drebindamos ne vieną nuolankią širdelę. Žinia, juk nuo žilos senovės žmonės statėsi malūnus javams sumalti, kviečio grūdui ragaišiams supikliavoti. Ir visi buvo susitaikę, kad visokie kaukai, naminukai ar balų velniūkščiai mėgo malūnuose gyventi. Tūnodavo kur kertėje prisiglaudę, jokių eibių nekrėtė: draugiškai sugyveno. Kartais ponaičiais pasirėdę į vakaruškas ateidavo. Kokiam nors vėlyvam praeiviui ar naktibaldai vietoje pypkės gaidžio koją išmainydavo ar po pelkę pavedžiodavo iki kaimo gaidžiai užgiedodavo ir nelabuosius išvaikydavo. O dabar va, pasiuto ar ką, kad kiaulystes krečia. Ir taip galvok, žmogau, ir anaip mįslyk, o kur tas Brisius pakavotas be bonkos nesuprasi. Išremontavo seną melnyčią, išgražino neregėtom spalvom, abrozdų visokiausių pripaišė. Žodžiu, karčiamą kaip reikiant parėdino. Prisižiūrėjo nelabieji striptizų, prisiuostė užjūrinių šamarliakų kvapų. Ne dyvai, kad ir pradėjo kvailioti: laiptais baladotis, su elektros lemputėmis žaisti. Matyt, nelabai jiems patinka tų smarvių garai, tai ir atidarinėja langus, šviežio oro įsileidžia.

PB korespondentams pradėjus domėtis mistiniais dalykais sename malūne, restorano ir striptizo klubo vadovai pasiūlė praleisti naktį restorane ir savo kailiu pajusti neramių dvasių šėlsmą. Senojo malūno savininkus Oną ir Vytautą Pauliukus bei Zitą Pranckūnienę itin įžeidė pasklidusios kalbos apie vaiduoklius malūne. Reportažas apie neva mistinius dalykus buvo parodytas vienos didžiausių šalyje televizijų žiniose. „Reportažo pabaigoje restorano ir striptizo klubo darbuotojai kalbėjo, kad malūno savininkai yra tragiškai žuvę. Kaip galima sakyti tokius žodžius, kai mano tėtis mirė savo mirtimi, sulaukęs garbingo 85 metų amžiaus. Neprisimenu, kad kiti artimi giminės iš gyvenimo būtų pasitraukę savu noru“, - susijaudinusi kalbėjo viena malūno savininkių O.Pauliukienė. Prieš kelerius metus malūną iš Pauliukų nuomojosi Eugenijus Ivanauskas. Pastarasis ten buvo įrengęs aukštos klasės restoraną. Jame ne kartą lankėsi Lietuvos vadovai. Malūno savininkai tvirtina, kad kai jų nuosavybę nuomojosi E.Ivanauskas, kalbų apie vaiduoklius ar kitus mistinius dalykus nebuvo.

Vilniaus senamiestis, 19.00-21.00 val.

Vaikščiodami siauromis Vilniaus gatvelėmis jūs išgirsite stulbinančių istorijų, nutikusių ir Vilniaus aukštuomenei, ir paprastam miestelėnui. Turime jus perspėti, kad tai ne pasakos vaikams – turą parengė profesionalus istorikas, o dauguma pasakojimų paremti apdulkėjusiose knygose aprašytais istoriniais faktais.

Dėmesio, ekskursijos dalyvių skaičius ribotas, todėl būtina išankstinė registracija.

Registracija: (370 5) 265 23 55, "Avanturas"
Renginio kalba: lietuvių

Kai per Kalėdas Tailando pakrantę užgriuvo cunamis, viešbutyje, kuriame 40-metė Džinda Sinta dirbo administratore, kilo chaosas. Ponia Sinta puolė prie telefono ir iškvietė greitąją pagalbą sąmonės netekusiam berniukui, bet gelbėtojai jo nesugebėjo atgaivinti. Džinda Sinta pasakoja, kad kitą savaitę berniuko vėlė grįžo į šio viešbučio vestibiulį. Ji vilkėjo tuos pačius drabužius. „Žuvusio dešimtmečio berniuko vėlė lakstė po viešbutį ir žaidė“, – sakė administratorė. Po to vaiduoklis dingo. Šiandien tailandiečiams iškilo dar viena problema – vaiduokliai. Tai stichinės nelaimės, kurią jie patyrė prieš mėnesį, pasekmė. Dauguma tailandiečių tiki dvasiomis ir vaiduokliais. Kai žmones staiga ištinka smurtinė mirtis, kaip tai įvyko gruodžio mėnesį užgriuvus cunamiui, jų sielos nenori apleisti kūnų ir vietų, kuriose juos ištiko mirtis. Tailando gyventojams atrodo, kad dvasios, kuriomis virto žuvusieji, nesuvokia, kaip persikelti iš gyvųjų pasaulio pas mirusiuosius. Psichologai tvirtina, kad šie „vaiduokliai“ iš tikrųjų yra cunamį išgyvenusių žmonių vizijos, skaudžių moralinių traumų pasekmė. Bet daugeliui tai rimta problema, kurią reikia spręsti praktiškai, o ne gydyti. „Jei mes neišvarysime dvasių, jos liks ten, kur mirė žmonės, – pasakoja 60-metis budistų šventyklos dvasininkas. - Jei jos neišeis, tai liks čia ir mus persekios. Ir jei jie nesužinos, kaip reikia pereiti į kitą gyvenimą, tai galbūt pamėgins pasiimti kai kuriuos iš mūsų“.

Vakaras. Temsta. Saulė paskutinį kartą užliejo žemę auksine šviesa. Petras jau ruošėsi įeiti į trobą, bet nusprendė dar truputį prisėsti ant slenksčio ir pasigėrėti tuo puikiu vaizdu. Jis ištiesė pavargusias kojas ir apsidairė. “Tai vis mano laukai, mano žemė aplinkui. Aš ją įdirbau savo kruvinu prakaitu ir tikiuosi, ji man tuoj atsilygins”, — pagalvojo, rūpestingu šeimininko žvilgsniu apžvelgdamas savo valdas. “Bet kas gi čia!” — vos ne balsu sušuko jis. Giedrame danguje nebuvo nė dėmelės, o staiga tiesiog virš galvos iš kažkur atsirado didžiuliai juodi debesys, grasinantys tuoj pat prapliupti baisiu lietumi. Tačiau lietaus vis nebuvo. Pasidarė tamsu kaip maiše, tik keisti žaibai blykčiojo be perstojo iš debesies. Pasigirdo kurtinantis griaudimas. Ūžė vėjas. Atrodė, kad žemė susimašys su dangumi. Petras tokios audros dar niekada nematė. “Gal tai pasaulio pabaiga? Bet ne, tada būtų dar baisiau. Ko gi aš čia stoviu? Keista, atrodo, kad niekas to nepastebi. Šviesos nedega, nė vieno žmogaus aplinkui. Čia kažkas ne taip!... — kaip pelės skęstančiame laive karštligiškai knibždėjo jo galvoje mintys ir graužė ką tik ten viešpatavusią ramybę.