Važiavęs iš turgaus ir pakliuvęs netyčia į partizanų ir stribų susišaudymą, valstietis N.K. iš lauksargių kaimo, netoli Šilalės, buvo nušautas paklydėlės kulkos. Arklys pats parvežė į namus vežime negyvo šeimininko kūną.

Po laidotuvių praėjus vos kelioms dienoms, namiškiai ėmė girdėti keistus garsus: lėtus žingsnius, atrodo, tokius pažįstamus, girdėtus, varstomų durų girgždėjimą, kopėčių, pastatytų priemenėje, braškėjimą. Girdėjo ir tomis kopėčiomis kažką lipant, ant aukšto vaikščiojant, tvarto ir kluono duris darinėjant. Labai keistai tokiais momentais elgėsi šuo. Pririštas prie tvarto, nei iš šio, nei iš to imdavo inkšti, šokinėti vizgindamas uodegą – tarsi meilindamasis kažkam nematomam… „ Gaspadorius atėjo – pašnibždomis sakė motina nemiegantiems, šių garsų besiklausantiems vaikams. Ūkį apžiūri…“ Nepadėjo nei maldos, nei pakartotinai užpirktos gedulingos mišios. „ Be išpažinties, be nuodėmių atleidimo mirė…“ – dūsavo motina. Galų gale vieną vakarą mirusiojo sūnus Jurgis, jau subrendęs, bet ne-labai rimtas bernas – mėgdavo ir alučio, ir naminukės patraukti, ir patriukšmauti – neiškentė: „ Ko tau čia reikia, tėvai ? Ko čia vaikštai, ko ieškai, ko ramybės neduodi visiems ?! – šūktelėjo garsiai. Mat buvo tik ką grįžęs iš vakarėlio, kiek įkaušęs. Atsakymas buvo staiga oru prašvilpęs ir į siena ties Jurgio galva atsitrenkęs plaktukas, iki tol gulėjęs priemenėje esančioje dėžėje. Staiga prablaivėjęs ir gerokai išbalęs Jurgis į tą plaktuką ir dvi išsigandusias seseris, irgi jau subrendusias mergas, sėdėjusias prie stalo ir vakarieniavusias. Čia pat sėdėjo ir jo motina. Tad niekas iš jų negalėjo to plaktuko pro uždaras duris iš priemenės sviesti į kambarį…

Gal supykęs ant nerimto sūnaus, gal dėl kitų priežasčių tėvas (tiksliau, jo vėlė) po to jau daugiau nebesilankė, durų ir kopėčių nebegirgždino.

Tokių pasakojimų apie mirusiųjų neramias „dūšeles“, apie jų naktinius vizitus galima buvo prieš kelis dešimtmečius išgirsti kiekviename Lietuvos kaime. Nors tie vėlių ar vaiduoklių apsilankymai apčiuopiamos žalos ir nepadarydavo, vis dėlto ir artimiausi mirusiems žmonės nelabai laukdavo tokių lankytojų. Svečiai iš ano pasaulio nebūdavo laukiami ir geidžiami net ir tų žmonių, kurie juos gyvus labai mylėjo, kasdien su jais bendravo ir galvojo, kad be jų gyventi negalėsią. Nors, aišku, pasitaikydavo ir išimčių. Tik žinoma, kad pasimatymas su mylėto žmogaus vėle ar, kaip dabar sakoma, fantomu, neatnešdavo gyvajam didelio džiaugsmo ar laimės.

Mirusieji, kaip tvirtina daugelis pasakotojų, apie savo apsilankymą dažniausiai pranešdavo garsais: žingsniais, bildesiais, durų girgždėjimu ir trankymu. Bet pasitaikydavo ir kitokių dalykų, nuo miegančiųjų nutraukiama antklodė, papurtoma lova, ištraukiama pagalvė. O štai M.Petrauskienė (pavardė pakeista) iš Jonavos, anksti tapusi našle, ir dabar, po kelių dešimtmečių negali užmiršti vyro laidotuvių. Užkasusi velionį, mirusį staigia mirtimi, pačią pirmąją naktį ją, matyt, aplankė svečias iš kito pasaulio. Apie tai ji pati papasakojo šio rašinio autoriui.

…Kad ir labai išvargusi per laidotuves, M.Petrauskienė pabudo tuoj po vidurnakčio, tarsi kieno pažadinta. Kambaryje, šiek tiek apšviestame blyškios, pro debesis prasiskverbusios mėnulio šviesos, tiksėjo sieninis laikrodis, ramiai kvėpavo savo lovytėje devynerių metų sūnelis Mindaugėlis ir penkiametė Astutė. Iš lauko nesigirdėjo jokių garsų. Ir vis dėlto M.Petrauskienė kiek pakėlė galvą nuo pagalvės ir sukluso. Nors ji iš pradžių nieko nematė ir negirdėjo, bet jos neapleido keistas jausmas, kad kambaryje dar kažko esama. Šis jausmas nebuvo malonus, greičiau atvirkščiai – kėlė keistą baimę, vertė tankiau plakti širdį. „ Ar čia tu, Antanai ?“ – tyliai sušnibždėjo moteris vyro vardą. Atsakymo ji neišgirdo jokio, tik kambario tamsoje prie jos lovos kojūgalio tarsi sujudėjo balzganas, neryškus siluetas. Išplėtusi akis moteris žiūrėjo, kaip šis neryškimų kontūrų pavidalas lėtai prisiartino prie lovos ir tarsi atsisėdo ant jos kojų. Keistas sunkumas užgulė ją, sukaustė kūną. Taip kartais atsitinka sapne – nori bėgti, šokti iš vietos ir negali nė žingsnio žengti. Moteris pabandė persižegnoti, bet ranka, lyg gipse sukaustyta, nepakilo. Tada M.Petrauskienė pradėjo kalbėti maldą. Tik iš staiga perdžiūvusios burnos negirdėjo jokio garso, ir net lūpos, atrodo, nekrutėjo. Taip tęsėsi gal kelias minutes, gal ilgiau. Po to balzganas siluetas pakilo nuo lovos galo ir tarsi pasilenkė prie moters – pašiurpusia oda ji pajuto šalčio dvelktelėjimą ir išgirdo lyg tai atodūsį, lyg tai prislopintą aimaną. Ir vaiduoklis, pasukęs link vaikų lovų, lėtais sutirpo.

Tą naktį moteris, kad ir labai išvargusi, daugiau nebeužmigo. Dieną niekam nepasakojo apie neįprastą svečią, tik su baime laukė kitos nakties. Tačiau nei kitą naktį, nei vėliau jau niekas netrukdė miegoti. Matyt, tai būta atsisveikinimo su šeima, bet tik žmonai buvo lemta jį pamatyti ir pajusti. O gal vis dėlto tai buvo tik sapnas ? Moteris įsitikinusi, kad ne.

Šiaipjau svečiai iš anapus kasdienybėje retai pasireiškia vizualiai. Dažniau apie save jie praneša garsais. O štai mirštančiojo žmogaus vaizdas, paveikslas ar vizija jo mirties akimirką gyviesiems pasirodo dažnokai. Ir tie pasirodymai visiškai nepriklauso nuo atstumo tarp mirštančiojo ir to žmogaus, kuriam pasirodo mirštančiojo paveikslas.

Antai XIX a. plačiai Lietuvoje buvo žinomi daktaro Stanislovo Moravskio (1802-1853), kilusio iš Vilnios, baigusio medicinos studijas Vilniuje, pasakojimai apie Jiezno dvaro rūmus. Visą savo gyvenimą jis tyrinėjo hipnozės, magnetizmo, intuicijos ir aiškiaregystės problemas. Sulaukęs brandaus amžiaus, jis apsigyveno savo dvare netoli Jiezno. Savo atsiminimuose jis ir aprašo Jiezno dvaro rūmus ir…vaiduoklius.

Jiezno rūmai statyti Antano Paco, Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės sekretoriaus, stebino savo dydžiu ir planavimu. Pagal projektą tai turėjo būti architektūros kalendorius: jie turėjo 12 vartų, simbolizuojančių mėnesius, 365 langus – dienas. Pasakojama, kad A.Pacas skubėjo statyti rūmus, bet baudžiauninkų jam neužteko. Todėl jis įsakė savo tarnams vieškelyje prie Jiezno gaudyti pravažiuojančius keleivius. Sugaudytieji, sukaustyti grandinėmis, turėjo nemažiau kaip tris mėnesius veltui dirbti rūmų statyboje. Nemažai jų nuo sunkaus darbo ir prasto maisto mirė išsekę, o jų sielos esą klaidžiojo po rūmus ir dejavo. Iš tikrųjų pūstelėjus vėjui, rūmuose aidėdavo šaižus kauksmas ir švilpimas, kuris prietaringiesiems galėjo atrodyti pasmerktųjų dejonėmis, kaip rašė St.Moravskis. Tad nenuostabu, kad apie Jiezno dvarą ima kurti įvairias istorijas. Viena iš jų – nelaimingos meilės istorija.

Dar St.Moravskio jaunystėje Jiezno rūmus iš Paco išsinuomojo du turtingi bajorai – broliai Bernardas ir Janas Penčkovskiai. Vyresnysis Bernardas, gražaus stoto ir patrauklių veido bruožų vyras, traukė moterų žvilgsnį, tačiau vesti jis neskubėjo ir garsėjo savo meilės nuotykiais. Jo auka, kaip tada šnekėta, tapo ir neturtinga bajoraitė Domicelė Ignatavičiūtė, tvarkiusi dvaro garderobą ir indaują. Atrodo, kad Bernardas ją suvedžiojo, žadėdamas vesti. Tuo tarpu, kai mergina pasijuto nėščia, jaunikis žodžio netesėjo, tik jai davė nemenką sumą pinigų ir pažadėjo užrašyti būsimajam vaikui kokį palivarkėlį, o jo motiną ištekinti už kokio nors vyro. O kad būtų kuo mažiau kalbų tarp kaimynų, išvežė ją į tolimą apylinkę, pas bičiulius, kur ji ir turėjo pagimdyti.

Ir štai po kelių mėnesių, kai Bernardas buvo kažkur išvažiavęs, jo jaunesnysis brolis Janas apie trečią valandą po pietų vidury baltos dienos, kaip buvo įpratęs, sėdėjo volteriškame krėsle ir skaitė savo numylėtąjį Ovidijų. Staiga jis išgirdo kažką skubiai einant per salių anfiladą. Jis pakėlė galvą nuo knygos ir pamatė ant slenksčio stovinčia panelę Ignatavičiūtę. Matydamas ją sveiką ir gražią, pašoko džiaugdamasis ir šūktelėjo: „Kas tai? Ar sugrįžai?! – ir puolė prie merginos. Bet kai prisiartino prie jos, ji staiga dingo.

Vaikinas, manydamas, kad gėdydamasi žinomos istorijos, ji pabėgo, pats nuėjo paskui, klausinėdamas tarnų ir kitos sesers Ignatavičiūtės, kur Domicelė. Bet visi žiūrėjo į jį nustebę, dievagodamiesi, kad jau kelis mėnesius nematė Domicelės Jiezne.

Kitą dieną atvyko pasiuntinys iš minėtų bičiulių namų ir atnešė liūdną žinią, kad Domicelė „nepaisant didžiulių gydytojo pastangų, vakar apie trečią valandą po pietų gimdydama mirė kartu su kūdikiu“.

Matyt, merginos mirtis, o gal ir vaiduoklio pasirodymas gerokai sukrėtė brolius. Jie savo valdose pastatė koplyčia nelaimingos merginos globėjos garbei, kur turėta kas savaitę aukoti mišias už mirusios sielą.

Šis įvykis tais laikais buvo žinomas bemaž visoje Lietuvoje. O štai kitas panašus pasakojimas, kurį užrašė kunigas V.Šauklys, rinkdamas medžiagą savo knygai „Kontaktai su anapusine tikrove“, išspausdintas Marijampolės rajono ir miesto laikraštyje „Naujas kelias“ (1992, Nr.44).

Maišiogaloj gyveno prelatas L.Chaleckis, buvęs vyskupo J.Matulaičio kancleris. Štai ką jis pasakojo: „1912 metais aš kapelionavau Gardino gimnazijoje. Darbo turėjau daug, tad ir mišias laikydavau anksti. Gruodžio 30 d. lipu iš antro aukšto ir skubu į Bernardinų bažnyčią. Laikrodis rodo 10 minučių aštuntos. Žiemos metu – tai ankstyvas laikas. Bažnyčia tuščia, nėra joje nė gyvos dvasios, išskyrus mano ministrantą, penktos klasės mokinį.

Mišių metu per „Orate Fratres“ atsisukęs nustembu: trys žingsniai į dešinę prie altoriaus klūpo mano tėvas ir žiūri į mane.

– Kaip jis čia atsirado ? – šmėstelėjo mintis. – Rašyta man, kad jis sunkiai serga, būgštauja, kad gali mirti. Tad buvau paprašęs sesers, kad mirties atveju duotų man žinią.

Mus skyrė apie 400 kilometrų. Aš gyvenau Gardine, o mano tėvas – Rečise, prie Dniepro. Tėvą lengvai atpažinau iš jo pakirptos barzdelės ir įprastų drabužių (mėgdavo vilkėti bekešu). Kai mišių pabaigoje atsigręžiau, tėvo jau nepamačiau. Tą pačią diena gavau telegramą: mirė tėvas. Sėdau į traukinį ir išvažiavau į laidotuves. Ir štai kas paaiškėjo: jo pasirodymas prie altoriaus ir mirtis įvyko tą pačią valandą.

Grįžęs iš laidotuvių, apklausinėjau ministrantą. Tas pasakė irgi matęs žmogų prie altoriaus. Tada aš jam parodžiau tėvo nuotrauką.

– Tas pats senukas, – patvirtino ministrantas, – tik jo plaukai buvo sutaršyti…

Toks yra prelato L.Chaleckio pasakojimas, kurį užrašė kunigas V.Šauklys, apsilankęs pas prelatą Maišiagaloj 1961 m.

O štai ir kitas jo užrašytas pasakojimas.

1979 m. Kovo 12 d. Adelė Kaupienė, Švenčionių gyventoja, gulėjo savo lovoje, bet dar nemiegojo, skaitė knygą, nors buvo 23 valanda. Staiga ji išgirdo barbenimą į lango stiklą. Atsikėlusi atitraukė lango užuolaidą, bet lauke jokio žmogaus nepamatė. Vos spėjo užtraukti užuolaidą, vėl išgirdo barbenimą. Tik jau į kitą langą. Moteris skubiai eina prie lango ir, praskleidžia užuolaidą, bet vėl nieko nemato.

Nei iš šio, nei iš to staiga atsiveria virtuvės durys, ir kažkas barkšteli į dujų balioną. A.Kaukėnienė skubiai eina į virtuvę ir nustebusi mato, kad durys kaip ir visada kabliu užkabintos, ir virtuvėje nieko nėra. Tad gal verandos durys pravertos, suabejoja moteriškė. Bet ir čia, atrodo, viskas tvarkoje, durys užrakintos.

Sunerimusi A.Kaukėnienė atsigula į lovą, bet užmigti jau nebegali. Kažkoks liūdesys spaudžia širdį, norisi verkti. Ir taip iki pat ryto.

Išaušus A.Kaukėnienė išėjo į darbą Sporto mokyklon… Netrukus jai paskambino duktė ir paprašė pareiti namo. Čia jos laukė liūdna telegrama iš Tolimosios Šiaurės. Telegramoje buvo žinia, kad jos sūnus Bronius Kaukėnas tragiškai žuvo Intos mieste.

Už savaitės moteris parsivežė sūnaus lavoną į Švenčionis. Vėliau paaiškėjo, kad panašius bildesius tą pačią dieną ir tą pačią valandą girdėjo ir A.Kaukėnienės duktė Janė, gyvenanti tame Intos mieste, Komių autonominėje respublikoje. Vadinasi, mirusysis arba jo fantomas sugebėjo vienu metu aplankyti du jam brangius asmenis, nors tarp jų buvo tūkstančių kilometrų nuotolis. Tik štai savo abu vizitus jis reiškė garsais, o ne vaizdu.

Šį pasakojimą pateikė kunigas K.Valeikis, dalyvavęs B.Kaukėno laidotuvėse ir pakviestas į gedulingus pietus.

Galimi ir tokie atvejai, kai mirštantieji aplanko gyvuosius sapnuose. Antai tokį pasakojimą pateikia buvęs Šakių gimnazijos, vėliau – Kauno Šančių gimnazijos direktorius K.Šapalas:“ mokydamasis gimnazijoje ilgą laiką draugavau su Jurgiu Krasnickiu, kuris už mane buvo kiek vyresnis. Baigęs gimnaziją, jis studijavo Vokietijoje, Miunsterio universitete. Parvykęs atostogų į Lietuvą, aplankydavo mane Marijampolėje, kur aš lankiau gimnaziją.
J.Krasnickis 1922 metais rudeniop ruošėsi atgal į Vokietiją. Kaune sutvarkė dokumentus ir piniginius reikalus, Marijampolėje aplankė draugus. Gimnazijoje skaitė paskaitą „Sielos problema“.

Vykdamas į tėviškę, spalio 25 dieną buvo užėjęs pas mane. Vėliau tą dieną, kiek blogiau pasijutęs, anksti atsiguliau. Užmigęs tuoj susapnavau, kad ilgais baltais marškiniais Jurgis Krasnickis, lyg kokiame rūke, atskrido prie manęs, pabučiavo ir išnyko. Jo veide buvo nedidelė tamsi dėmė. Sunerimęs pabudau.

Kitą dieną gavau žinią, kad spalio 25 dieną vakare prie Altesnykų ežero J.Krasnickas buvo piktadario nužudytas ir įmestas į ežerą. Kai nuvykome į laidotuves, draugas jau gulėjo pašarvotas karste su dėme veide, nes piktadario kulka buvo paleista iš užpakalio. Nušovė jį toks Kryžnauskas, nužudymo motyvai neaiškūs. Studentas buvo palaidotas Miroslave ant šventoriaus“.

Views All Time
Views All Time
7541
Views Today
Views Today
1
0 0