Drakonai

Kai Marius atgavo nuovoką, jį vėl supo tyla. Kas įvyko - atsiminti buvo sudėtinga. Bet rodos, kad jis tik ką skrido aukštyn, kaip pasiutęs mojuodamas sparnais, bet, kaip ir tame keistame regėjime, staiga pajuto, kad kažkas tempia jį žemėn. Tačiau atsisukęs pamatė ne kvatojantį žynį, o artėjančią trobą ir šonan skuodžiantį vaikį… "Betgi aš - ne slibinas…", staiga suvokė ir jau blaivesniu žvilgsniu apsidairė. Ta pati patalpa, stebuklingas veidrodis… Jis pasuko beprotiškai ūžiančią galvą, kad matytų geriau: iš tiesų, veidrodyje mirgėjo ant kažkieno trobos kampo šlumštelėjęs slibinas. "Tikri burtai…", šiurpdamas pagalvojo. Bet kažkas buvo ne taip… Veidrodis lyg ir per toli, o jis… Kabo ant sienos! Iš tiesų, žemiau buvo tik tamsta, rankas kažkas laikė išskėstas, o kojas – apkabintas. Marius pasipurtė – bet gniaužtai buvo stiprūs… “Čiuptuvai?”

Midaus ragai tuštėjo jau nebe akimirksniu, kepsniai irgi nebedingdavo išalkusiųjų gerklėse vos atsiradę ant stalo… Pasisotinę ir truputį aptingę svečiai kalbėjosi, pokštavo ir juokėsi. Tik kunigaikščio Dringio juokdarys Marius sėdėjo tyliai, viena ranka glostydamas šunį, kita laikydamas pamažėle valgomą žąsies kulšį. Pats kunigaikštis, pasirėmęs į ranktūrį, tingiu žvilgsniu sekė, kas dedasi menėje. Jo ilgi, šviesūs, kaip ir būdinga šiems kraštams, plaukai beveik siekė pečius ir net perjuosti valdžios juosta, siuvinėta auksiniais siūlais, nenorėjo kristi tvarkingai. Nors valdovo skruostai žibėjo sveiku raudoniu, dar paryškėjusiu dėl išgerto midaus, tačiau geresnis stebėtojas būtų pamatęs, kad kunigaikščio akys šiek tiek paraudusios, o paakiuose ryškėja nuovargio šešėliai – tarsi po ilgos nemigos.

Paskutiniaisiais dešimtmečiais nemažai paliudijimų apie drakonus. Ir galima pagalvoti, ar 'tiems" ne vieta durnių namuose, bet ... Kinijoje rasta kaukolė su ragu, o 1976 m. liepos mėn. Framboise rastas lavonas, panašus į jūrų drakoną. Vienas patikimiausių yra Peter karl van Esling, Hagos zoologijos direktoriaus, pranešimas apie vandenų drakoną 1860 m. Atlante; "Matėme milžinišką reptiliją, ryškiai melsvos ir sidabrinės spalvų. Ji grakščiai plaukė aplink laivą prieš jūreivių akis ir paniro be garso. Jos akys buvo milžiniškos, su vertikaliomis lėliukėmis ir protinga išraiška. Atrodė, kad jos spindi, bet tai galėjo būti besileidžiančios saulės atspindžiai.

"Tpfu, tpfu tpfu… Na ir burtai"… mintyse murmėjo Marius, žvilgčiodamas tai į lazdelę, tai į slibiną, apšaudomą pilies gynėjų stebuklingame veidrodyje. "Velnias velnias velnias…", kaupėsi nusprendęs vis dėlto dar kartą paliesti lazdelę. Ir vėl, atsargiai, tik pirštu - nieko… Capt delnu - nieko… "Fiūūū… Fiūūū!", sušvilpė strėlės. Juokdarys tiesiog savaime truktelėjo į save lazdelę, tarsi mėgindamas išvengti kažkur lekiančių strėlių. Ir pajuto, kad kažkas įvyko – garsas nutolo, pasigirdo sparnų plakimas, bet tik pažvelgęs į veidrodį, Marius suprato, kodėl - slibinas tolo nuo pilies. "Nejaugi?..", nustebo jis nuo netikėtos minties, varstydamas akimis tai lazdelę, tai slibino, plasnojančių virš papilio, atvaizdus stebuklingame veidrodyje. O ausyse tuo metu ūžė skrydžio vėjas, girdėjosi lėtas galingų sparnų vasnojimas, netgi jautėsi aitrus kvapas… Kryptelėjo lazdelę į priešingą pusę - slibinas irgi pasuko į šoną.

Iškilminga giesmė ir smilkalų dvelksmas kilo į giedrą rudens dangų, kvapų ir garsų užvalkalais gaubdama kamuolinius debesis, skubėdama kažkur aukštai aukštai, kad ten tikriausiai gyvenantiems Dievams pasigirstų tarsi įkyrus zirzimas, kurio šaltinio negalima nudaigoti tik dėl to, kad kartais malonu jausti kažkieno pagarbią baimę, nors ir neduodančią akivaizdžios naudos. Bet žemėje einančiai iškilmingai eisenai tokios šventvagystės net į galvą nebūtų atėję. Susikaupę, užsidegę žvilgsniai, išeiginiai rūbai, susižavėjusios žioplių akys - visa tai sakė, kad vyksta kažkas nepaprasto, visa tai rodė, kad vyksta kažkas didingo ir tokio, ką išvysi ne kiekvieną dieną.

Žaidimo aprašymas: Dabar kiekvienas žaidėjas pasiverčia "mažu drakonu". Jie turi po uodega - kiekvienas žaidėjas, ant diržo, arba ant kelnių prisiklijuoja gerai matomą ženklą: nosinę, skarelę, tualetinio popieriaus. Dabar tie drakonai įeina į "areną" - gerai pažymėtą vietą. Tada pasigirsta drakonų riaumojimai ir jie puola vienas kitą norėdami nutraukti uodegą. "Drakonai" kurie nebeturi savo "uodegos' palieka žaidimo lauką, bet jeigu jie turi kieno nors kito nuplėštą uodegą, tada išėją už lauko ribų, jie ją užsideda ir gali vėl dalyvauti žaidime.

Piktasis burtininkas visą laiką kikeno, kirbėjo ir džiūgavo. Net kiekvienas krūmas, pavirstantis žarijų krūvele, jam sukeldavo naują džiaugsmo protrūkį ir neaiškius šūksnius. Veidrodžio gelmėse išniro… Marius net akis panoro patrinti - kunigaikščio Dringio pilis! Netrukus jis suprato, kad peraugęs driežas siautėja vakarinėje miesto dalyje. Nugalėjęs baimę ir tylomis dar arčiau prislinkęs juokdarys pastebėjo, kad dešine ranka burtininkas laiko kažkokią stebuklingą lazdelę su raudona viršūnėle… Dabar slibinas lėkė virš siauros gatvelės, beveik kliudydamas kaminus… Ir štai skraidantis driežas pasiekė namus, kur gyvendavo žynių patarnautojos. “Milda…”, staiga negera nuojauta suspaudė Mariaus širdį ir jis sugniaužė kumščius.

Tuamotu saulės paliktos žymės profesoriaus Proto veide jau beveik išnyko; nublanko ir įspūdžiai iš Tuamotu, iš Tarptautinės konferencijos, skirtos nežemiškų civilizacijų problemoms. Profesorius jau ketino rašyti dar gyvus įspūdžius į užrašų knygelę, bet va, - durų skambutis. Korespondentas. Laba diena, profesoriau. Atėjau išklausyti ir užrašyti dar neišpasakotų Tuamotu konferencijoje iškeltų hipotezių. Profesorius. Aa, sveiki. Laiku atėjot, kolega. Maniau, gal po paskutiniojo pašnekesio tik ir kūrėt naujas Nežemiškos Gyvybės Paieškų Kosmose Programas, ar ką?

Žaidimo aprašymas: Žaidėjai sustoja ratu. Kiekvienas pasirenka vieną žaidėją kuris jam bus drakonas, ir vieną, kuris bus skydas, tačiau niekam to nesako. Grojant muzikai žaidėjas turi slėptis nuo drakono už skydo nugaros. Nutilus muzikai visi sustingsta. Kelis kartus pakartojus galima patikrinti kai kuriuos žaidėjus ar jie tikrai slepiasi nuo drakono už skydo. Jei taip nėra žaidėjas iškrenta iš žaidimo.

Tarsi ledas lygios urvo sienos, šiek tiek atspindinčios šviesą, leido eiti neatsimušinėjant ir apgraibomis netiriant kelio. Bet vieną akimirką, išgirdus kažkokį keistą garsą, nemaloniai primenantį maurojimą ar riaumojimą, drąsa lįsti gilyn kažkur dingo. “Ir visgi privalau”, pats sau paliepė atsikvėpdamas Marius. Urvas platėjo, tolumoje įsižiebė šviesa, jis ėmė sliūkinti kaip galima tyliau. Bet netrukus atsivėręs vaizdas pranoko bet kokius lūkesčius ir nuojautas: už posūkio urvas baigėsi, išplatėdamas į didelę, apvalią ir keistą patalpą. Toliau eiti bebuvo galima tik kokių penkių žingsnių ilgio siauru tilteliu, o tiltelio gale sėdėjo kažkoks baltai apsirengęs žmogus. Marius negalėjo tiksliai pasakyti - ar tai buvo burtininkas, matytas prie ežerėlio, ar kas nors kitas, mat apžiūrimasis buvo nusisukęs į jį nugara, tačiau tuoj pat nusprendė, kad geriau pirma labai gerai apsidairyti, o tik paskui eiti sveikintis arba kitaip aiškintis santykių. O apžiūrėti buvo ką - mat sėdintysis elgėsi labai keistai: jis nesėdėjo ramiai, nebuvo įnikęs į kokią nors storą knygą, o šokčiojo, lankstėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, viena ranka plojo per krėslo rankeną, kažką džiaugsmingai šūkaliojo, visą laiką neatitraukdamas akių nuo vaizdo, besidirekinio ant priešpriešės sienos. Geriau įsižiūrėjęs Marius vos neaiktelėjo: priešinga siena - milžiniškas stebuklingas veidrodis, jame – virš trobų, namų lekiantis didžiulis slibinas.

Šių dienų Londone dvylikametis berniukas stebi savo mamą, profesionalią konstruktorę-inžinerę. Jos organizuoti miesto kasinėjimai prikelia ugnimi alsuojantį žvėrį. Po dvidešimties metų Žemę okupuoja galingi monstrai. Vienas iš nedaugelio likusiųjų gyvųjų - Quinn, tas pats būsimos pasaulio tragedijos pradžią matęs vaikas, vadovauja mažai paprastų mirtingųjų bendruomenei, siekiančiai išgyventi ugnies apimtoje teritorijoje. Quinno gyvenimas apvirto aukštyn kojomis, kai į stovyklą atvyko Alex ir Van Zano vadovaujami, puikiai treniruoti ir parengti kariai, medžiojantys ugnį sėjančius monstrus. Jie pasiekė Angliją, sekdami vyriškos lyties monstrą, žiauriausią kada nors Žemėje gyvenusį gyvį. Nužudžius jį, išnyks ir visi kiti. O sunaikinus jų kiaušinius, drakonų neliks amžiams.

Darbi-videoefektų supervizorius ir Digital Firepower bendrasavininkas, firmos, kuri specializuojasi sudėtingų skaitmeninių pasaulių kūryba. Ankščiau Digital Firepower sukūrė šešias tokias hibridines aplinkas ilgai lauktam filmui "Požemiai ir drakonai", kuris sudrebino rinką gruodžio 8 dieną. Po mėnesio, kai Digital Firepower baigė darbą, Darbi paskambino filmo režisierius, Courtney Solomon, ir papasakojo apie problemas, atsiradusias peržiūrint scenas, kurias jis užsakinėjo kitoje firmoje prieš keletą mėnesių. "Tai buvo pradinės ir finalinės filmo scenos; tai buvo labai svarbios, sudėtingos ir dramatiškos filmo scenos ir Courtney nebuvo patenkintas tais būdais, kuriais buvo sukurtos šios scenos.", sako Darbi. " Jam labai patiko tai ką mes jam jau buvome padarę ir jis paklausė manęs ar mes negalėtume užbaigti ir šį naują scenų paketą."