Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 17
Dringis tylomis stebėjo didžiulį gyvį, didėjantį su kiekvienu sparnų mostu. Tiesa, skrido jis kažkaip keistai – tarsi nebežinodamas ką veikti. “Dievai… Globėjai…”, tukseno mintyse, “Bet mes gi ginamės!”
– Šaudyk… Bet šaudydami stenkitės tik atbaidyti, o ne sužeisti, kas juos žino…
„Taikyt! Atleist!”, vėl išgirdo Marius. „Fiū…Fiūūū…”, suūžė strėlės ir akmenys. Vienas iš skriejančių nemalonumų pataikė tiesiai slibinui į šoną. Gyvis subliuvo – sustūgo tarsi karvės ir šuns mišinys; stūgsmas, skausmas juokdarį perliejo lyg botagu ir jis paleido keistąjį įnagį. Marius keletą akimirkų mėgino atsigauti – atrodė, kad dešinys šonas tik ką buvo suvarstytas strėlių ir sudaužytas. Ir tik tada pastebėjo, kad jį supa visiška tyla…
Į žirgo kanopų dundesį įsiliejo kažkoks panašus garsas, tarytum žirgui būtų išaugę ne keturios, o kiek daugiau kojų. Fervergonas atsigręžė, nujausdamas naujus rūpesčius…
– Ėhė… Panašu, kad mus ir atsiveja, – šūktelėjo pasiuntinys.
– Kas? Daug? – perrėkdamas vėjo švilpesį paklausė Šbarkasas.
– Dulkių debesis, matyt bent keletas. Barone, galbūt tai tik nuojauta, bet man rodos, reikėtų labiau skubėti, ir tučtuojau – iki sienos, ten ir aiškinsimės!
– Jie negali mūsų sulaikyti, mes turime neliečiamybę!
Prantas mintyse prunkštelėjo – na ir formalistas…
– Jiems nusispjauti į mūsų neliečiamybę!
– Kokiu pagrindu?!
– Niekam jūsų pagrindai neįdomūs, ginkite žirgą, nes prisipažinsite nužudęs tėvą, motiną bei baltą bejėgę katytę, kai laukiniai padės tamstos uodegą ir jos priklausinius ant žarijų…
– O gal palaukti ir išsiaiškinti?
– Dėl Dievo ir giminės pratęsimo, Šbarkasai, net negalvokite jų laukti, iki sienos čia pat… Bet, pagaliau, kaip norite. No! – Fervergonas dar kartą kirto žirgui, ir taip šuoliuojančiam iš visų jėgų.
– Tpfu, grafe, No! – užriko ir baronas.
“Dabar”, – pats sau nurodė Begailis, nusprendęs, kad vejamieji jau pakankamai arti.
– Kunigaikščio vardu, stokite! – jis užriko prantiškai. Bet du priekyje lekiantys raiteliai gal net neišgirdo.
– Įspėjamasis šūvis! Taikyti virš galvų, mums jų reikia gyvų! – nurodė Begailis. Du greta jojantys kariai įtempė lankus. Skimbtelėjo templės, švilptelėjo strėlės.
– Kunigaikščio Dringio vardu! Stokite! – dar kartą išrėkė gaudynių vadas.
“Nesulauksi, laukini…”, Fervergonas dar labiau prigludo prie žirgo kaklo, šūkaliodamas “No, no”, badydamas šonus pentinais, nors vargšas gyvulys ir taip stengėsi kiek išgali.
– Šaukite į žirgus! – dabar prantas jau netgi išgirdo blogą lemiančius žodžius…
Šbarkasas pajuto, kad jis skrenda per balno priekį, pora kartų žemės vaizdą pakeičia dangaus žydrynė, kuri nors žirgo koja, vis didėjanti žolė, kol viskas pasibaigia dideliu ir skaudžiu smūgiu. Fervergonas staigiai sustojo, pastatydamas žirgą piestu ir atsisuko į persekiotojus, jau šokančius nuo balnų… Šbarkasas tylomis dejavo, keikdamas viską po truputį, bet tikriausiai labiausiai lanko išradėją. Fervergonas stūksojo balne it įkaltas. Arčiau priėjus persekiotojams jis užriko:
– Kaip jūs drįstate taip elgtis? Aš esu Ijūnijos pasiuntinys Terigiunas Fervergonas, o ten – pasiuntinys Dolafas Šbarkasas.
– Mes žinome, kas jūs esate, grafe Fervergonai, todėl ir gavome tiesioginį kunigaikščio nurodymą jus sulaikyti, nespėjus išvykti. Patariame paklusti.
– Jūs keliate tarptautinį skandalą… – sužaibavo pasiuntinio akys.
– Toks įsakymas, – Begailis gūžtelėjo, – prašyčiau nulipti nuo žirgo, kad mums nereiktų žaloti dar vieno gyvulio…
Šbarkasas sunkiai atsisėdo. Du kariai iš karto prisistatė, bet pagalbos atsistojant nepasiūlė.
– Jums tai atsirūgs, – pažadėjo baronas, kruopščiai valydamasis drabužius ir dairydamasis kažkur nulėkusios skrybėlės.
– Mums įsakyta jus pristatyti su visa pagarba atgalios, griežtų priemonių ėmėmės tik pastebėję, kad jūs bėgote… – paaiškino Begailis, imdamas Fervergono žirgo pavadžius.
– Bėgome? – nustebo prantas, – lenktynes jūs vadinate bėgimu?
– Aš nenoriu pradėti ginčų, – šyptelėjo karys, pajutęs, kad pasiuntinys tuoj ims ieškoti kabliukų, – būkite malonus, sekite mus ir užtikriname, kad jums nieko neatsitiks. Gerlupy, atiduok savo žirgą garbiajam pasiuntiniui.
“Priešintis dabar neprotinga, bet mes dar pakariausim… Matyt visgi juokdarys…”, pagalvojo Fervergonas, paklusdamas karių reikalavimams, bet, neiškentęs, burbtelėjo:
– Matau, kad kunigaikštukui mažai problemų…
„Tpfu, tpfu tpfu… Na ir burtai”… mintyse murmėjo Marius, žvilgčiodamas tai į lazdelę, tai į slibiną, apšaudomą pilies gynėjų stebuklingame veidrodyje. „Velnias velnias velnias…”, kaupėsi nusprendęs vis dėlto dar kartą paliesti lazdelę. Ir vėl, atsargiai, tik pirštu – nieko… Capt delnu – nieko… „Fiūūū… Fiūūū!”, sušvilpė strėlės. Juokdarys tiesiog savaime truktelėjo į save lazdelę, tarsi mėgindamas išvengti kažkur lekiančių strėlių. Ir pajuto, kad kažkas įvyko – garsas nutolo, pasigirdo sparnų plakimas, bet tik pažvelgęs į veidrodį, Marius suprato, kodėl – slibinas tolo nuo pilies. „Nejaugi?..”, nustebo jis nuo netikėtos minties, varstydamas akimis tai lazdelę, tai slibino, plasnojančių virš papilio, atvaizdus stebuklingame veidrodyje. O ausyse tuo metu ūžė skrydžio vėjas, girdėjosi lėtas galingų sparnų vasnojimas, netgi jautėsi aitrus kvapas… Kryptelėjo lazdelę į priešingą pusę – slibinas irgi pasuko į šoną. Truktelėjo į save – slibinas šovė aukštyn, pastūmė nuo savęs – slibinas nėrė žemyn… Ir netrukus pasirodė juokdariui, kad jis tarsi suaugo su tuo dideliu žalias akis vartančiu gyviu, tarytum slibinas – tai jis, o jis – tai slibinas. Nebejautė rankoje paslaptingos lazdelės, nors ir vartė ir kraipė ją į visas puses, priversdamas slibinus paklusti jo valiai. Su kiekvienu sparno mostu jis drąsėjo – kildavo aukščiau, nerdavo žemiau, sukdavo taip staiga, kad apsvaigdavo galva.
– Eiiii! – sukliko juokdarys ir galingas slibinų riaumojimas nusirito per Aukštijos kalvas ir klonius, stingdydamas žmogelių kraują gyslose…
Atgal būrys jojo spėriai, nors ir tausodamas nuo vijimosi pavargusius žirgus. Fervergonas balne sėdėjo taip išdidžiai ir su tokia įžeisto šventuolio mina, kad Begailis, kiekvieną kartą pažvelgdamas į pasiuntinius, pasijusdavo nejaukiai – bet juk
2000 m. gegužės 5 d. įkurtas elektroninis (ISSN) leidinys – mokslui, švietimui, pramogoms ir gyvenimiškoms aktualijoms skirtas portalas www.straipsniai.lt, kovojantis su kasdienine rutina. Šiandien portale paskelbta virš 15000 straipsnių ir naujienų.