Kategorija: Drakonai

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 21

Marius atsimerkė ir sujudėjo. Šoną bjauriai nudiegė ir veidas, prikandus lūpą, persikreipė. “Jau šešios dienos - metas pasveikti. Nors gerai dar man baigėsi… Labai gerai…”, pagalvojo, atsargiai pajudindamas vieną, po to kitą ranką. Tada, po ketvirtojo atsisveikinimo, kai šviesa užliejo akis, jis pajuto skrendąs į dangų, o vėliau… Vėliau turbūt tik stebuklas jį išgelbėjo nuo visiško išskridimo į ten pat. Dabar gi vis dar skaudėjo, atrodė, visą bjauraus ritimosi nuo šlaito sudaužytą kūną, nors žiniuonė sakė, kad nieko labai rimto nesusižalojo, išskyrus tą...

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 5

“Che, aš irgi”, - linktelėjo sau Marius, “o anas, vadinasi, ir yra Šbarkasas”, - pasižymėjo atmintyje ir iš karto prieš akis iškilo neaukšto, kresno ir matomai tvirto bei labai save puoselėjančio žmogaus paveikslas – jis net šyptelėjo prisiminęs, kokį triukšmą baronas sukėlė, pastebėjęs, kad vienas iš šunų ištepė jo baltą kaip sniegas kojinę! Skirtingai nuo lieso Fervergono, antrojo pasiuntinio veidas tarsi rodė, kaip gerai Ijūnijoje jam gyvenasi ir kokį platų jį galima užsiauginti, kad net akys labiau primena kiaulės, o ne žmogaus akutes....

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 20

Kvailys, tu, Mariau, - pašaipiai sviedė šeimininkas, staigiai vėl sumažėdamas ir atsilošdamas krėsle, - sakai, kam viso to reikėjo? Ogi tam, didžiavyri, kad nebūtų žiemos, kad klestėtų kraštas, kad juokdariai galėtų juokinti žmones, o kunigaikščiai puotauti… Nors kvailai jaučiuosi tau aiškindamas, bet tebūnie. Esi drąsus, o drąsa visada gerbiau. Tad paklausyk, po to galėsi kaltinti. Šis kalnas – jis nepaprastas. Lai jis tau būna stebuklingas, kaip ir manei. Juk žinai, žiemą jis skleidžia tiek šilumos, kad sušildo viską aplinkui, bet toji šiluma juk...

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 4

Patamsiu Marius kėblino į savo būstą. Skirtingai nuo daugelio svečių, jo kojos nesipynė, o blaivus protas svarstė įvairiausias prielaidas, kodėl ijūnų pasiuntinį vėl taip sudomino Drūkšiai. Viena iš jų, be abejo, buvo nelaimė, įvykusi Juodpelynyje ir nuskambėjusi per visas šalis, kai slibinai, globoję kraštą, staiga supyko ir sunaikino viską ne tik aplink Juodpelynį, bet tūždami apskraidė ir prikenkė net gan tolimiems kraštams. Juodpelynio nelaimė nejuokais išgąsdino kaimynus, Ijūnijos valstybes, kurios netruko atsiminti, kad ir Aukštijoje, pagal legendas, gyvena tokie patys slibinai… Iki šiol...

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 19

- A… Tai visgi ją paaukojo! – pašoko kerėtojas, - oi neapmausi, manęs, vyruti, vaduoti atėjai! – džiaugsmingai pareiškė. - Na po velnių, - neiškentė juokdarys, - kelintą kartą galiu sakyti, kad nieko vaduoti aš čia nėjau? Nejaugi aš panašus į įsimylėjusį jaunikaitį, verkusį penkias dienas, o po to išėjusį svarbesnės mylimosios pusės, dar likusios nesuėstos, gelbėti? - Hmmm… - šeimininkas vėl susimąstė, - na ne, visgi nepanašus. Kalbi rišliai, mintys ne padrikos, depresijos požymių irgi nesimato. Gal ir nemeluoji. Taigi, dėl ko aš...

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 3

Niekas nenorėjo savo dukros atiduoti, nors šaltis ir badas diena iš dienos labiau kamavo… O slibinai ledo kalne olą išsikasė, laukė. Ir atsirado tada narsi mergužėlė, dėl baltų veidelių Sniegute praminta, ir tarė ji: "ak, negaliu gi laukti, kol tėveliai ir broleliai sušals, vai eisiu aš keliausiu pas slibinus, atiduosiu jiems savo jaunystėlę, savo rūtų vainikėlį, lai sušildo mūsų kraštą, lai atneša jam laimę", ir išėjo. Didžiulė žmonių minia susirinko išlydėti narsuolės. Ir išėjo ji į Ledakalnį, ir pradingo slibinų oloje. Staiga sudrebėjo...

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 18

Kai Marius atgavo nuovoką, jį vėl supo tyla. Kas įvyko - atsiminti buvo sudėtinga. Bet rodos, kad jis tik ką skrido aukštyn, kaip pasiutęs mojuodamas sparnais, bet, kaip ir tame keistame regėjime, staiga pajuto, kad kažkas tempia jį žemėn. Tačiau atsisukęs pamatė ne kvatojantį žynį, o artėjančią trobą ir šonan skuodžiantį vaikį… "Betgi aš - ne slibinas…", staiga suvokė ir jau blaivesniu žvilgsniu apsidairė. Ta pati patalpa, stebuklingas veidrodis… Jis pasuko beprotiškai ūžiančią galvą, kad matytų geriau: iš tiesų, veidrodyje mirgėjo ant kažkieno...

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 2

Midaus ragai tuštėjo jau nebe akimirksniu, kepsniai irgi nebedingdavo išalkusiųjų gerklėse vos atsiradę ant stalo… Pasisotinę ir truputį aptingę svečiai kalbėjosi, pokštavo ir juokėsi. Tik kunigaikščio Dringio juokdarys Marius sėdėjo tyliai, viena ranka glostydamas šunį, kita laikydamas pamažėle valgomą žąsies kulšį. Pats kunigaikštis, pasirėmęs į ranktūrį, tingiu žvilgsniu sekė, kas dedasi menėje. Jo ilgi, šviesūs, kaip ir būdinga šiems kraštams, plaukai beveik siekė pečius ir net perjuosti valdžios juosta, siuvinėta auksiniais siūlais, nenorėjo kristi tvarkingai. Nors valdovo skruostai žibėjo sveiku raudoniu, dar paryškėjusiu...

Drakonai ir jūrų gyvatės

Drakonai ir jūrų gyvatės
Paskutiniaisiais dešimtmečiais nemažai paliudijimų apie drakonus. Ir galima pagalvoti, ar 'tiems" ne vieta durnių namuose, bet ... Kinijoje rasta kaukolė su ragu, o 1976 m. liepos mėn. Framboise rastas lavonas, panašus į jūrų drakoną. Vienas patikimiausių yra Peter karl van Esling, Hagos zoologijos direktoriaus, pranešimas apie vandenų drakoną 1860 m. Atlante; "Matėme milžinišką reptiliją, ryškiai melsvos ir sidabrinės spalvų. Ji grakščiai plaukė aplink laivą prieš jūreivių akis ir paniro be garso. Jos akys buvo milžiniškos, su vertikaliomis lėliukėmis ir protinga išraiška. Atrodė, kad...

Sakmė apie juokdarį Marių, slibinus Drūkšius, klastą, meilę ir mirtį 17

"Tpfu, tpfu tpfu… Na ir burtai"… mintyse murmėjo Marius, žvilgčiodamas tai į lazdelę, tai į slibiną, apšaudomą pilies gynėjų stebuklingame veidrodyje. "Velnias velnias velnias…", kaupėsi nusprendęs vis dėlto dar kartą paliesti lazdelę. Ir vėl, atsargiai, tik pirštu - nieko… Capt delnu - nieko… "Fiūūū… Fiūūū!", sušvilpė strėlės. Juokdarys tiesiog savaime truktelėjo į save lazdelę, tarsi mėgindamas išvengti kažkur lekiančių strėlių. Ir pajuto, kad kažkas įvyko – garsas nutolo, pasigirdo sparnų plakimas, bet tik pažvelgęs į veidrodį, Marius suprato, kodėl - slibinas tolo nuo...