Vaiduokliai

Kaip žinia, Didžioji Britanija puoselėja savo tradicijas, saugo gimtąją istoriją ir... myli savo vaiduoklius. O jų, kaip liudija tradicijos, ūkanotajame Albione apstu. Galbūt dėl to, kad jis ūkanotas. Apie angliškąją vaiduoklių medžioklę pasakoja mokslų daktaras Polas Li. Ponas Li, branduolio fizikos specialistas, dirbantis aerokosminės pramonės srityje, savo laisvalaikį leidžia tirdamas vaiduoklių fenomeną. – Kaip Jūs manote, kodėl būtent Anglija atkakliai pretenduoja tapti pačia vaiduokliškiausia šalimi pasaulyje? – Manau, kad vaiduoklių kiekis priklauso nuo to, kaip tai priima tam tikra tauta. Britų vaiduokliai – tai kultūros dalis. Jie mūsų šalyje buvo visais laikais. Pagal savo prigimtį anglai linkę į mistiką. Be to, dėl mūsų konservatyvumo ir „kabinimosi“ į praeitį visa, ko nesuprantame, mes labiau linkę priskirti prie vadinamųjų paranormalių reiškinių, nei aiškintis, kas iš tiesų vyksta. – O kas apskritai yra vaiduokliai? – Šia tema daug ginčijamasi. Kai kurie mano, kad tai mirusių žmonių sielos, tačiau kaip tuomet paaiškinti negyvų daiktų šmėklas? Mano nuomone, mes ne vieni mūsų planetoje ir šalia mūsų pasaulio egzistuoja ir kiti. Šie pasauliai tam tikru momentu susikryžiuoja ir tada „atsiranda“ žmonės, net ištisos scenos iš praeities.

Panevėžiečiai šiomis dienomis veltui beldžiasi į vaiduoklių siautėjimais visoje Lietuvoje išgarsėjusio restorano "Malūnas X" duris. Jau kuris laikas restorano patalpose Ramygalos gatvėje nebedega šviesos, nebesklinda gaminamų valgių kvapas ir visas senojo vėjo malūno pastatas, tarsi pateisindamas šmėklų buveinės vardą, alsuoja akmeniniu šalčiu. Restorano "Malūnas X" savininkai neatlaikė kovos su vaiduokliais. Prieš pat Naujuosius metus jie iš šių patalpų išsikraustė. Pasak vieno iš restorano savininkų, nenorėjusio pasakyti savo pavardės, pastaruoju metu vaiduoklių siautėjimas buvo ypač suintensyvėjęs. Dėl tos priežasties darbuotojams visiškai pakriko nervai. Šeimininkai nebegalėjo rasti naujų žmonių, norinčių dirbti malūne, kuriame vyksta antgamtiniai dalykai. Restorane dirbusios virėjos, barmenės ir padavėjos ypač supanikavo po to, kai savininkai išsikvietė žinomą bioenergetiką Vladimirą Azanovą, pagarsėjusį sugebėjimais gaudyti dvasias, ir iš jo išgirdo šmėklų dažno pasirodymo priežastį.

Visada pykau ant trilerių merginų, kurioms prireikia stiklainiuko uogienės rūsyje kaip tik tada, kai ten tūno maniakas. Ir ant plevėsų kompanijos, kuriems vidurnaktį sugenda automobilis, todėl jie įsibrauna į apleistą vaiduoklišką dvarą, o ten juos suvalgo. Ko norėjo, tą ir gavo. Kartais įsiutusi kino teatre nevalingai sušunku: “Kvaile, kur eini!” Į mane visi keistai sužiūra. Manau, net jei lemiamą akimirką įšokčiau į kadrą ir vos gaudydama kvapą suvapėčiau: “Nieku gyvu neik į rūsį — ten tupi žmogžudys”, herojė ramiai atšautų, kad jai uogienė svarbiau už gyvybę. Baisiausia, jog ir mes gyvenime panašiai elgiamės. Nors mums gera linkintieji įspėja, saugo ir gąsdina, jų nepaisydami pasielgiame savaip, o tai reiškia — toli gražu ne protingiausiai. Gąsdinti mus ima nuo vaikystės: “Nerėk, nes tave paims teta”; “Nelipk, nes nukrisi ir nusilauši kojytę”; “Šiltai apsirenk, nes susirgsi ir numirsi”; “Mokykis, nes eisi šluoti gatvių”. Mus šiurpino visos pasakos, sudėtos iš penktųjų puslapių siužetų: vištytė išmušta akyte, dalgiais užkapoti žalčiai, iš balutės atsigėręs ir oželiu virtęs brolis, Brisiaus galas, Mumu likimas, raganos, kepančios vaikus krosnyje ir, atvirkščiai, pačios iškeptos. Negana to, mes gąsdinome vienas kitą žaliąja ranka, Fantomasu, skeletu spintoje ir baubais palovyje. Prisimenate istorijas iš pionierių stovyklos miegamųjų?

Liepos 20 d. rytą apsaugos darbuotojas Žydrūnas Karoblius peržiūrinėjo naktį filmuotą medžiagą, nes naktį buvo įsijungusi į judesius reaguojanti kamera, bet signalizacija nesuveikė. Joje jis pamatė kažkokią judančią dėmę. Geriau įsižiūrėjęs nustėro – buvo regimi žmogaus kontūrai, akys, nosis, burna. Vaiduoklis, kiek pastovėjęs prie vienų durų, staiga nusklendė prie kitų ir dingo. Viskas truko kelias sekundes, Tai nutiko 3 val. 52 min. Kolega matė tą patį, kaip ir parduotuvės direktorė Regina Palubinskienė. Ir kiti parduotuvės darbuotojai matė vaiduoklį, kurio veide buvo įsirėžęs kažkoks siaubas. Po savaitės, liepos 26 d. kamera vėl užfiksavo keistą vaizdą. Buvo matyti panašus siluetas bei kelis kartus sujudanti tarsi ranka ar skvernas. Vėl nesuveikė jautri signalizacija, kuri yra suveikusi praropojus vorui. Netikima, kad kamera būtų sugedus. Darbdaviai uždraudė darbuotojams komentuoti, ką jie matė. Direktorė sako, kad kunigo į parduotuvę nekviesianti. O kalbama, kad statybininkai, remontavę tą parduotuvę, buvo radę nemažai kaulų. Gali būti, kad toje vietoje buvo ne tik žydų, bet ir 2 pas. karo palaidojimų – karo metu visas kvartalas sudegė. Beje, parduotuvė yra buvusio žydų kvartalo vietoje.

Rūkas beveik taip pat gražu kaip ir perkūnija. Tiesa, niekas to nepabrėžia. Nes rūkas, nors ir baisus, artimesnis žmogui nei griaudėjantis žaibo kirtis iš viršaus, kuris indoeuropiečių pasaulyje tapo Dievo apsireiškimo vieta, niekur neišnykusia, nepaisant vandens malūno, Benjamino Franklino ir Prancūzų revoliucijos. Vis vien perkūnija yra baisesnė negu rūkas, nors Dievą galima padėti į rūką, ir jis ten talpinamas mistikų ir regėtojų; perkūnija yra tiesesnė. Ji byloja – esi niekas, bet Dievas yra labai. Martynas Liuteris savo pirmąjį, lemiamą, išgyvenimą patyrė vienas laukuose audros metu, išgirdęs virš galvos jį coliu aplenkusį žaibo kirtį ir grumėjimą virš galvos, patyręs tremendumus ir šventybes ir Jahvę, jis patyrė lygiai tą patį, ką bet koks indogermanas buvo sukaupęs savo sielos viduryje – griausmui pagarbą, meilę ir siaubą. Kritęs kniūpsčias, Liuteris, griaudinčio žaibo sukrėstas, persimainė ir davė įžadus įstoti į vienuolyną, į tą patį augustinų ordiną, iš kurio vidaus jis vėliau perskėlė Bažnyčią. Jis elgėsi lygiai kaip arijas Indostane, krisdamas nuo Indros žaibų didybės, kaip europiečių protėviai jautėsi tūkstantmečiais gyvendami aplink Araratą, apvainikuotą audros debesimis ir žaibų smūgiais ištisus mėnesius, Jahvė buvo tik šifras, pridengęs Indrą, Perkūną ar Torą, tai buvo Griausmo dievas danguje. Bet juk ir Jahvė buvo kadaise griausmo dievas ir valdovas. Tad nieko čia keista. Bet rūkas.

Vaiduokliai, tai nera nepaaiskinamas dalykas, tiesog dabar dar sunku tai paaiskinti. Juk kazkada zmones netikejo kad Zeme apvali. Nenoredamas nukrypti i sali papasakosiu keleta istoriju (didzioji dauguma tu istoriju yra is knygu). Tikiuosi jums jos patiks. Pirmiausia noreciau jus supazindinti su vaiduokliu rusimis. Vaduokliai buna įvairūs, vieni pavojingiausių yra poltergeistai- šėlstantys ir įtūžę vaiduokliai. Vaiduoklių būna ir tokių, kurie tiesiog klaidžioja, nes nesupranta, kad jie jau mirę. Bet pasitaiko ir kerštingų vaiduoklių, kurie grįžta atkeršyti savo žudikams. Kai kurie vaiduokliai vaidenasi, norėdami pasakyti, kas juos nužudė. Tokie vaiduokliai dažniausiai apsireiškia per sapnus. Tikriausiai taip buvo daug kam, kai susapnuoji kokį nors žmogų su tavim atsisveikinant, o po kiek laiko sužinai, kad jis ką tik mirė. Bet kartais nebūna paaiškinimų, kodėl miręs žmogus vaidenasi, jeigu jo niekas nenužudė ir su jo mirtim visi susitaikė. Štai viena istorija (jeigu kam įdomu ji iš knygos "mirties paslaptys"). Važiavęs iš turgaus ir pakliuvęs netyčia į partizanų ir sribų susišaudymą, valstietis buvo nušautas paklydelės kulkos. Arklys pats parvežė į namus vežime gulintį negyvą šeimininką. Po laidotuvių praėjus vos kelioms dienoms, namiškiai ėmė girdėti keistus garsus: lėtus žingsnius, atrodo, tokius pažystamus, girdėtus, varstomų durų girgždėjimą, kopečių, pastatytų priemenėje, braškėjimą. Girdėjo ir tomis kopėčiomis kažką lipant, ant aukšto vaikščiojant, tvarto ir kluono duris darinėjant.

Panevėžyje, viename iš Ramygalos gatvėje išlikusių vėjinių malūnų, apsigyveno vaiduokliai. Šią žinią per žinias visiškai rimtai pranešė viena šalies televizija, vaiduoklių išdaigas aprašė "Lietuvos rytas", rašo „Respublika“. Vaiduokliai anksčiau ramiame malūne esą taip įsisiautėjo, jog iš vietos pajudina virtuvėje stovintį sunkų židinį, laido nuo karnizų atitrūkusias detales, atidarinėja pastogės langelį. Dėl šių nelabųjų po stalu neva atsiduria taurės, o padavėjos ir barmenės vienos bijo net į tualetą eiti. Lakesnės vaizduotės restorano darbuotojams dar labiau pasisekė, jie net matė vyro ir moters vėles. Restorano darbuotojai viešai kalba, kad dvasios malūne ėmė siautėti, kai jame atsirado striptizo klubas. Kad būtų įtikimiau, per žinias buvo paskelbta, esą ankstesnieji malūno savininkai gyvenimą baigė tragiškai. Dvasių persekiojami "malūnininkai" išbandė visas pagalbos priemones. Prašė, kad malūną pašventintų kunigas, tik bėda, kad vyskupas jam to daryti neleido. Vakar po pietų restoranas buvo uždarytas, nors turėjo dirbti. Tačiau pamatę reportažą per televiziją ne visi panevėžiečiai prarado sveiką nuovoką. Verslininkai restorano savininkams galėjo tik pavydėti stulbinančios reklamos, per televiziją parodytos geriausiu laiku.

Panevėžyje sename malūne įsikūrusio restorano ir striptizo klubo savininkai tikina, kad jiems ramybės neduoda vaiduokliai. Verslininkai kvietėsi kunigus, tačiau bažnyčia padėti atsisako ir siūlo keisti veiklą, praneša TV3 "Žinios".(lnk)

Parapsichologijos sąvoka teisiškai niekaip neapsaugota. Kiekvienas gali apsiskelbti šios šakos atstovu ir paleisti į pasaulį avantiūristiškiausius teiginius. Todėl nestebina, kad Lietuvos parapsichologų tribūnoje, žurnale „Žmogus“, rašoma apie visokiausius nepaaiškinamus, ezoterinius ir paslaptingus dalykus, – visus okultinius ir ezoterinius reiškinius tapo madinga vadinti „parapsichologija“. Deja, „Žmoguje“ ir kitose „New Age“ pakraipos publikacijose veltui ieškosime „tikrosios parapsichologijos“ – straipsnių, bent jau šiek tiek moksliškai ir kritiškai nagrinėjančių paranormalius reiškinius. Lietuvos parapsichologai tikrai nesivaiko moksliškumo, nors „Žmogus“ išdidžiai skelbiasi esąs „tikras“ parapsichologijos žurnalas. Į moksliškumą pretenduoja ir Parapsichologijos „akademijos“ pavadinimas, tačiau ten dėstomos vien okultinės teorijos, o šviečiamosios veiklos – nė ženklo. Taigi parapsichogija parapsichologijai nelygu. O kas šioje srityje laikoma rimtu mokslu? Kokių pažiūrų laikėsi ir laikosi įvairūs mokslininkai? Ar šiandien turime visapusiškai pagrįstų psi įrodymų? Trumpa pastarojo šimtmečio parapsichologijos tyrinėjimų apžvalga ir bandys bent iš dalies atsakyti į šiuos klausimus.

Eidami fotografuoti vaiduoklių turite žinoti, kad galite išfotografavę visą juostelę nenufotografuoti nieko, nors ten ir būtų vaiduoklių, todėl turėtumėte atkreipti dėmesį į šiuos patarimus jei norite gerų rezultatų.

1.Tinka visų rūšių tiek skaitmeniniai, tiek paprasti fotoaparatai.

2.Jei norite gerų rezultatų jums reikia naudoti 400 jautrumo juostelę, ir būtinai naudokite blykstę.

3.Diena nufotografuoti vaiduoklį labai sunku, todėl geriausia juos fotografuoti naktį.

4.Geriausia vieta vaiduoklių fotografavimui, tai seni namai, seni viešbučiai, senos kapinės, seni kino teatrai, ligoninės, istorinės miesto dalys, mokyklos, tragedijos vietos....ir t.t.

5.Kai fotografuojate vaiduoklius reikia, kad į foną įeitu ir koks medis ar antkapis, pastatas, žmogus ar dar kas nors, žodžiu nereikia fotografuoti erdves.Taip apytikriai galime nustatyti objekto dydi ir pagerinama nuotraukos kokybė.

6.Fotografuokite daug! Fotografuokite viską ir bet ką kad tik būtų su geru fonu. Tada didesnė tikimybė nufotografuoti kokią nors anomaliją.

Išvaizda niekuo iš bendraamžių neišsiskiriantis septyniolikmetis Laurynas Žilinskas domisi NSO, keistais reiškiniais, dvasiomis, astraliniais kūnais bei energetika. Prieš pusantrų metų Kauno J.Urbšio vidurinės mokyklos vienuoliktokas, išbandęs energetinį gydymą, suprato, jog gali savo galiomis gydyti žmones. Laurynas MF korespondentei sutiko atskleisti savo antrąją, mistiškąją (velniškąją) pusę ir teigė, kad gydymo meno išmokęs iš savo tėvo, kuris taip pat užsiima tokiais dalykais. Vaikinas gydo tiesiog pridėję rankas prie sergančiojo kūno (visai kaip Jėzus Kristus). „Pridėjus rankas prie žmogaus, iš manęs pradeda sklisti šiluma, energija. Tuo metu visas kūnas įsitempia, viskas viduje pradeda cirkuliuoti. Susikaupiu ir priverčiu savo energiją eiti į delnus, o iš jų - į gydomą žmogų. Svarbiausia, kad sergančiojo kūnas įsileistų tą energiją”, - jausmingai pasakojo jaunuolis. Energetinis gydymas, vaikino teigimu, yra sunkus procesas. „Gydymo metu visiškai išsenki ir psichologiškai, ir fiziškai. Sergančiam žmogui padedi, tačiau paties energija atsistato mažiausiai tik po valandos“, - šnekėjo Laurynas. Vaikinas energetiniu gydymu susidomėjo prieš pusantrų metų, kai pats tai pabandė. „Su šokių teatru važiavome į Vilnių. Vienai merginai labai skaudėjo sprandą. Kadangi buvau matęs, kaip tėvas atlieka įvairius gydomuosius masažus, nusprendžiau pats jai padėti – ir man pavyko.