Luka VaterloLuka Vaterlo

Kartu - saldu

pagal
Kartu - saldu
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kartą vasarį spaudžiant šaltukui su sūnumi rogutėmis čiuožinėjome nuo Tauro kalno. Vaikai žviegdami leidosi nuo kalniukų, o sustirusios jų mamos tripinėjo ant viršukalnės. Staiga matau keistą vaizdą: ryžtingai drožia laibas kaip pieštukas jaunikis juodu kostiumu ir balta gėle atlape, o iš paskos kliuvinėdama už ledo gurvuolių tipena milžiniškas tiulio gniutulas, tiksliau, šimto kilogramų nuotaka raudonais skruostais ir nuometu. Be palto. Ji kažką jam šaukė, tačiau vyrukas nekreipdamas nė menkiausio dėmesio ryžtingai įsėdo į automobilį. Nuotaka pasileido sunkia risčia painiodamasi suknelėje, ilgą nuometą plaikstė vėjas. Lyg groteskiška scena iš Fellini filmų. Bandžiau atspėti jų istoriją. Tai buvo laimingiausia diena jų gyvenime? Kodėl jis ją veda? Gal nepajėgė pernešti per tiltą? Gal ji jam negraži, bet yra nėščia arba turtinga? Ko gero, ji, būdama maža mergaitė, svajojo ištekėti. Ant galvos krovėsi užuolaidas, popierinėms lėlėms piešė vestuvines sukneles ir smarksojo prie Santuokų rūmų stebėdama išsipusčiusias nuotakas. Tada dar mažos jos galvos nekvaršino antsvoris ir jaunikio paieškos. Kiekvienam sava pasaka. Vestuvės - puikus skonio ir pretenzijų testas. Pažvelkime į du kraštutinumus: vestuvės a'la Holivudas ir „Tai įprasta diena". Sąlygiškai nuotakas pavadinsime princesėmis ir slapukėmis. Princesės savo vestuves rengia kaip visuotinę mobilizaciją: limuzinai, sraigtasparniai, laivai, arkliai, debesis baltų drugelių ar karvelių, kurie aplink dergia.

Mano gyvenimo vaiduokliai

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Visada pykau ant trilerių merginų, kurioms prireikia stiklainiuko uogienės rūsyje kaip tik tada, kai ten tūno maniakas. Ir ant plevėsų kompanijos, kuriems vidurnaktį sugenda automobilis, todėl jie įsibrauna į apleistą vaiduoklišką dvarą, o ten juos suvalgo. Ko norėjo, tą ir gavo. Kartais įsiutusi kino teatre nevalingai sušunku: “Kvaile, kur eini!” Į mane visi keistai sužiūra. Manau, net jei lemiamą akimirką įšokčiau į kadrą ir vos gaudydama kvapą suvapėčiau: “Nieku gyvu neik į rūsį — ten tupi žmogžudys”, herojė ramiai atšautų, kad jai uogienė svarbiau už gyvybę. Baisiausia, jog ir mes gyvenime panašiai elgiamės. Nors mums gera linkintieji įspėja, saugo ir gąsdina, jų nepaisydami pasielgiame savaip, o tai reiškia — toli gražu ne protingiausiai. Gąsdinti mus ima nuo vaikystės: “Nerėk, nes tave paims teta”; “Nelipk, nes nukrisi ir nusilauši kojytę”; “Šiltai apsirenk, nes susirgsi ir numirsi”; “Mokykis, nes eisi šluoti gatvių”. Mus šiurpino visos pasakos, sudėtos iš penktųjų puslapių siužetų: vištytė išmušta akyte, dalgiais užkapoti žalčiai, iš balutės atsigėręs ir oželiu virtęs brolis, Brisiaus galas, Mumu likimas, raganos, kepančios vaikus krosnyje ir, atvirkščiai, pačios iškeptos. Negana to, mes gąsdinome vienas kitą žaliąja ranka, Fantomasu, skeletu spintoje ir baubais palovyje. Prisimenate istorijas iš pionierių stovyklos miegamųjų?