Tu mano Dievas. Mano laikai tavo rankose; gelbėk mane nuo priešų… (Ps 31,15b–16a)

Pasaulio istorijoje dar niekad taip greitai nelėkė laikas, kaip mūsų dienomis. Dar niekad žmogaus nesupo šitiek laikrodžių: ant rankos, mobiliajame telefone, kompiuteryje, automobilyje, muzikos grotuve, visuose namų kambariuose, visose darbo ir viešose patalpose. Mūsų kasdienybę reguliuoja, netgi diktuoja laikrodžiai, kalendoriai, grafikai. Kiekvienas mūsų žingsnis tvirtai “pririštas” prie laiko. Mūsų komunikaciją neregėtai pagreitino internetas ir mobilieji telefonai. Laikas yra tapęs šiuolaikiniu vergvaldžiu – nepalenkiamu, negailestingu, neišvengiamu.

Tad ar tikrai gyvename “chronokratijos” laikais? Ar tikrai viską diktuoja laikas? Ar nėra laikas vienas iš mūsų priešų (žr. Ps 16a)? Ką apie laiką kalba Biblija? Kaip su laiku turi elgtis krikščionis?

I. Dievas ir laikas

• Laiką sukūrė Dievas

Laikas turi savo pradžią. Nors ir labai sunku įsivaizduoti, bet prieš mūsų laiką buvo kitas laikas, ir ateis tokia diena, kai egzistuos laikas be laiko mūsų prasme – tai amžinybė su Dievu. Kurdamas pasaulį, Dievas kartu sukūrė ir visas erdvines dimensijas, taigi tarp to ir laiką. Biblija prasideda sakiniu: “Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę” (Pr 1,1).

Taigi laikas irgi yra sukurtas Dievo, todėl vadinasi Dievo kūriniu. Jis irgi yra “labai gera”, kaip ir visa, ką sukūrė Dievas (Pr 1, 31).

• Dievas yra virš laiko, nes yra amžinas ir nekintantis

Kadangi Dievas pats laiką sukūrė, tai yra viršesnis už jį ir jo neveikiamas. Dievas yra amžinas, kaip daugybėje vietų teigia ir pabrėžia Biblija. Ps 90,2 sakoma: “Pirma, negu kalnai užgimė, ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi Dievas nuo amžių per amžius”. Todėl Dievas laiką “suvokia” irgi visai kitaip, kaip kad teigiama Ps 90,4: “Juk tūkstantis metų tau lyg viena diena, lyg vakarykštė diena, jau praėjusi, lyg viena nakties sargyba”.

Dievo amžinumą atspindi ir jo vardai. Izraelio tautai jis prisistato vardu “Aš esu, kuris esu…” (Iš 3,14). Jėzus taip pat prisistato ar pristatomas vardais, kuriuose sąmoningai akcentuojamas amžinumas: “‘Aš esu Alfa ir Omega’, – sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis” (Apr 1,8), arba Hbr 13,8: “Jėzus Kristus yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius”.

• Dievas suvereniai valdo ir nustato laiką

Kadangi Dievas laiką sukūrė, tai jis ir priklauso Dievui. Dievas savo sukurtame laike veikia ir jį valdo: “Tu sukūrei dieną ir naktį, padėjai į vietą mėnulį ir saulę” (Ps 74,16).

Dievas nubrėžė laiko ribas ir nustatė ritmą. Jis kontroliuoja kiekvieną laiko sekundę ir akimirką. Jis nustatė tautų atsiradimo ir gyvavimo laiką: “Iš vienos šaknies jis išvedė visą žmonių giminę, kuri gyvena visoje žemėje. Tai jis nustatė aprėžtus laikus ir apsigyvenimo ribas…” (Apd 17,26), jis tvarko žemės valdovų laiką: “keičia laikotarpius ir metų laikus, pašalina ir į sostą pasodina karalius, suteikia išminčiams išmintį ir išmanantiems pažinimą” (Dan 2,21). Dievo rankose yra ir kiekvieno iš mūsų laikas: “Tavo akys matė mane dar negimusį. Į tavo knygą buvo įrašytos visos man skirtos dienos, kai nė viena jų dar nebuvo prasidėjusi” (Ps 139,16). Psalmėje102, 25–28 Dovydas grumiasi Dievo, Amžinojo akivaizdoje dėl savo gyvenimo:

“Mano Dieve, – sakiau, – nepaimk manęs iš čia įpusėjus dienoms. Tavo metai trunka per visas kartas.” Kadaise tu padėjai žemės pamatus, ir dangūs tavo sukurti. Jie praeis, o tu pasiliksi; jie susidėvės kaip drabužis. Kaip apdarą juos keiti, ir jie pasikeičia, bet tu esi tas pats, ir tavo metams nėra galo”.

• Dievas veikia laike vardan mūsų išganymo

Kadangi laikas yra geras Dievo kūrinys, ir mes jame gyvename, tai natūralu, kad mūsų labui Dievas veikia irgi tame pačiame jo sukurtame laike. Dievas ne kartą buvo įsikišęs į žmonijos istorijos laiką, paversdamas jį išganymo istorijos laiku. Tam tikru savo nustatytu metu jis pašaukė Abraomą (Pr 12; sąmoningai minimas Abraomo amžius) ir paveikė visos žmonijos istoriją. Po 2000 metų į šį pasaulį, į šį laiką Dievas pašaukė savo Sūnų. Neatsitiktinai Lukas pabrėžia, kad tai buvo tikras įvykis konkrečiu žmonijos istorijos laikotarpiu: “Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas…” (Lk 1,5), “Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją” (2,1–2).

Tai, kad tam tikri istoriniai įvykiai susiję su mūsų išganymu, tik dabar mums atrodo savaime suprantama, bet tada, antikos laikais jie buvo ne kas kita, kaip radikalūs, revoliuciniai žingsniai. Šumerai, Abraomo žemiečiai, amžinųjų išganymo ženklų ieškojo danguje, žvaigždėse. Žemiški įvykiai išganymui jiems buvo bereikšmiai. O Biblija dangų ir žvaigždes visiškai nudievino (visi dangaus šviesuliai skirti tik šviesai skleisti). Žinoma, išganymas ateina iš Dievo, bet pasireiškia ne kur kitur, o žmonijos istorijoje. Pavyzdžiui, Senojo Testamento žydai nuolat prisimindavo istorinį išlaisvinimą iš Egipto vergijos; krikščionys nuolat prisimena istorinius įvykius Palestinoje prieš 2000 metų – Jėzaus Kristaus gimimą, mirtį ir prisikėlimą. Thomas Cahillis rašo:

“Mūsiškė laiko sąvoka senosioms archajinėms tautoms (išskyrus izraelitus) atrodytų absoliučiai nereali. Jiems realu buvo tik tai, kas dangiška ir archetipiška. O mums, žydų sampratos paveldėtojams, realus yra tik žemiškasis laikas”. (“Abrahams Welt – Wie das jüdische Volk die westliche Zivilisation erfand”)

• Laikas eina suplanuotai vieno tikslo link ir vieną dieną baigsis

Kai žmogus žvelgia į dangų, mato astronominę tvarką, ciklus (mėnulio fazes ir t. t.). Ir jei dangaus kūnai yra dievai, tai žmogus netrunka prieiti prie išvados, kad viskas kartojasi ir tikrovė iš esmės yra cikliška. Bet pagal Bibliją dangaus kūnai nėra dievai, nes yra vienas Dievas, Viešpats, kuris valdo visus dangaus kūnus. Jų ciklai yra realūs ir dažnai mums naudingi (diena ir naktis, metų laikai). Tačiau šie ciklai tėra nė kiek ne daugiau negu viena iš didžiojo Dievo plano dalių. Laikas teka nuosekliai ir tiesiškai pagal šį Dievo planą. Pagal šį planą Dievas tvarko visus įvykius mūsų pasaulyje: “Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios, iš anksto paskelbiu, kas dar įvyks. Tariu: “Mano užmojis bus įvykdytas!” Aš įvykdysiu visa, kas sumanyta” (Iz 46,10). Pagal šį planą tam tikru laiku į žemę atėjo ir Jėzus: “Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui…” (Gal 4,4). Šiandien mūsų laikas dar teka, bet ateis tokia diena – Dievas žino kada – kai laikas sustos ir išnyks: “Tau dienos šviesa nebebus saulė nei naktį nebešvies mėnulis, bet VIEŠPATS bus tau amžina šviesa, tavo Dievas – tavo spindesys” (Iz 60,19; plg. Apr 21,23).

II. Žmonės ir laikas

• Žmogaus žemiškasis gyvenimas vyksta laike

Būdamas kūrinys, žmogus gyvena glaudžiai susijęs su visa kūrinija, taigi ir su laiku. Mes negalime sustabdyti laiko ir keliauti laike galime, deja, tik filmuose (kaip viename iš naujųjų “Laiko įkaitai”). Mūsų gyvenimas šioje žemėje yra laikinas, kitaip tariant, susijęs su tam tikru kiekiu laiko. Nuopuolis apribojo gyvenimo laiką mirtimi. Biblijoje ne vieną kartą sakoma, kad mūsų gyvenimas trumpas, net labai trumpas:

“Juk mes tavo įniršio naikinami, dėl tavo pykčio mus apima baimė. Tu pasidėjai mūsų kaltes prieš save, savo veido šviesoje slaptąsias mūsų nuodėmes. Juk visos mūsų dienos praeina tavo pyktyje, mes baigiame gyvenimo metus su atodūsiu. Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias. Bet tų metų dauguma – tik triūsas ir vargas; jie greitai prabėga, ir mes išskubame” (Ps 90,7–10).

• Žmogus nežino ateities ir gyvena dabartyje

Gyvenimas laike turi ir vieną šiek tiek mums nepalankią pusę. Besiskirdami nuo Dievo, būdami tik jo kūriniai, mes nežinome ir negalime žinoti ateities. Ji nuo mūsų uždengta tarsi siena. Pat 27,1 sakoma: “Nesididžiuok rytdiena, nes nežinai, ką rytojus gali atnešti” (plg. Jok 4,13–15). Žinoma, Dievas mums gali ateitį atskleisti, tačiau tai daro retai ir labai ribotai, dažniausiai visiškai nesusiedamas su konkrečiu laiku. Pavyzdžiui, nė vienas krikščionis nežino Jėzaus sugrįžimo datos: “Ne jums žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia” (Apd 1,7).

Ateities žinojimą nuo mūsų atitvėrė pats Dievas, todėl ir griežtai draudžia bet kokius bandymus ją sužinoti per aiškiaregystę, burtus ar panašiai (pvz., Įst 18, 10). Na, burtis ateitį imasi tik labai retas krikščionis (nors nepamirškime astrologijos populiarumo, ar L. Lolišvili pavyzdžio), tačiau turi kitų būdų, taip sakant, “krikščioniškų”, kaip “pažvelgti” už tos sienos. Krikščionys tiesiog ima ir įsivaizduoja, sau (ir kitiems) įteigia, kad tikrai žino, kaip juos Dievas ves ateityje konkrečiose situacijose. Kitaip tariant, Dievas tarsi ims ir atskleis, apreikš jiems ateitį. Nedrįstume neigti, kad tokių atvejų nebūna (pvz., Paulius žinojo, kaip baigsis jo gyvenimas; žr. Apd 9,16; 20,23.25), tačiau dažniausiai šią sieną Dievas mums laiko nepermatomą (išimtis yra tikros pranašystės, bet jos kyla iš paties Dievo/Šv. Dvasios iniciatyvos). Mes galime, mums nedraudžiama galvoti apie ateitį ir ją projektuoti, bet kaip iš tiesų bus, žino tik JIS vienas.

Senojo ir Naujojo Testamentų tikintieji prisimena praeities išgelbėjimo faktus, su viltimi žvelgia į ateitį, tačiau įsišakniję esti visgi tik dabartyje. Būtent dėl pastarojo dalyko, dėl dabarties akimirkos reikšmingumo, judaizme ir krikščionybėje tokią didelę reikšmę turi įsakymai. T. Cahillis tvirtino:

“Praeitis – seniai parašyta knyga, o ateitis – baltas lapas. Praeitis – nekintanti, ateitis – nežinoma. Praeities galima gailėtis, o ateities reikia bijoti. Nes gyvenimas laike gali būti ir labai baisus dalykas. Todėl nestebina, kad senosios tautos kaip įmanydamos stengėsi išvengti tos nežinomybės kančių,. Jos sukūrė laiko cikliškumo sąvoką, išrado gyvenimo ciklų ratą, vedantį į mirties ramybę ir palaimą.
Tačiau 10 Dievo įsakymų dovana mums nuėmė tą išsisukinėjimo naštą ir suteikė galimybę gyventi čia ir dabar, dabartyje. Savo praeities poelgių neatitaisysi; nertis iš kailio dėl ateities nėra prasmės, nes nežinia, kas bus. Bet kaip nieką kitą aš galiu kontroliuoti šią akimirką; dabar galiu rinktis, ar pulti su peiliu rankoje ir pasisavinti svetimą turtą, ar to nedaryti; ar mesti melo tinklą, ar susilaikyti”.

Beje, šioje vietoje reiktų paminėti, kad egzistuoja ir klaidingas gyvenimas dabartyje, kaip kad Izaijas rašo: “Ateikite, – sako, – aš atnešiu vyno! Paūžkime, gerdami stiprųjį gėrimą; kaip šiandien, taip bus ir rytoj, ir net dar smagiau” (Iz 56,12). Bet šitaip suklystama du kartus: ne tik gyvenant tokį gyvenimą, bet ir galvojant, jog žinoma, koks bus rytojus.

• Laikas tarnauja žmogui – ritmiškumas gyvenant laike
Žmogus visos kūrinijos viršūnė yra ta prasme, kad jam pavesta tą kūriniją valdyti, visa kam viešpatauti (Pr 1, 28). Tačiau žmogus neviešpatauja laikui, kaip kad augalams ar gyvūnams. Pats laikas viešpatauja mums. Bet čia būtina pabrėžti, kad laiko viešpatavimas yra ribotas, pagal Bibliją – reliatyvus. Laikas teka ne tik mūsų nenaudai, bet ir naudai. Jau Biblijos pradžioje Pr 1, 14, pirmą kartą paminint laikotarpius, paaiškėja, kad tam tikras laiko suskirstymas yra atliktas mūsų labui: “Dievas tarė: Tebūna šviesuliai dangaus skliaute dienai nuo nakties atskirti! Teženklina jie metų laikus, dienas ir metus”. Dar labiau laiko viešpatavimą riboja septintosios dienos įvedimas. Šabo dieną įprastinė veikla, skubėjimas, plušėjimas laike sustabdomi. Pr 2, 3: “Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi po visų kūrimo darbų…” (žr ir Iš 20,8–11; Įst 5,12–15).

Dievas mūsų labui laiką suskirstė į laikotarpius (dieną ir naktį, savaites, metų laikus). Be viso šio ritmiškumo, kaitos būtų beveik neįmanoma gyventi. Nors iš esmės ateitis mums nežinoma, tačiau kai kurie dalykai yra žinomi. Mes visi žinome, kad po nakties ateis diena, o po žiemos – pavasaris. Ir taip bus ne tik šiemet, bet ir kitąmet. Taigi šia prasme mes šiek tiek apie ateitį žinome, galime ją planuoti, tikslingai dirbti, veikti. Visas šis laiko sutvarkymas yra mums palaiminimas bei, tvanui praėjus, paties Dievo amžiams garantuotas (iki pasaulio pabaigos):

“Ligi tik žemė tvers, sėja ir pjūtis, šaltis ir šiluma, vasara ir žiema, diena ir naktis nesiliaus” (Pr 8,22).

• Tikėjimo ir atgailos laikas
Amžinajame Dievo išganymo plane mūsų laikas “po Kristaus” tėra tik maža viso laiko dalelytė. Tačiau mūsų era yra labai svarbus laikotarpis. Joje priimami sprendimai turės įtakos amžinybei. Mūsų dabartinis mąstymas, veikimas kloja pamatą amžinybei. Kiekvienas žmogus šiandien, čia ir dabar kviečiamas atgailauti ir atsiversti:

“Ir štai Dievas nebepaiso anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti. Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną žmogų, kurį tam paskyrė ir visiems už jį laidavo, prikeldamas iš numirusių…” (Apd 17,30–31).

Mes nežinome, kada ta “diena” ateis. Galbūt rytoj, bet gal jau šiandien. Todėl Paulius skubina: “Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!” (2 Kor 6,2). Tas “dabar” yra visada, kasdien. Mes labai rizikuojame, jei manome, kad tikėjimas, atsivertimas gali ir palaukti, kad tai dalykas, kuris galbūt reikalingas tik tada, kai gyvenime jau viskas išbandyta ir išragauta. Mes nežinome, kiek mums skirta gyventi, kiek atmatuota to laiko, ir nežinome, kada gali būti jau per vėlu.

• Laiko atžvilgiu efektyviausia yra gyventi su Dievu
Mūsų veikimas šiame laike yra svarbus dalykas. Todėl mes privalome prasmingai išnaudoti kiekvieną mums skirtą minutę. Kaip efektyviai naudoti ir taupyti laiką galime išmokti ir iš pasaulio (žr. priedą). Tačiau amžinybės atžvilgiu, ilgainiui neturėtume užmiršti, kad svarbiausia čia ir dabar gyventi su Dievu. Tai ypač akcentuojama pasakojime apie turtingą ūkininką Lk 12,16–21. Panašią mintį išreiškia ir Ps 127,1–2:
“Jei VIEŠPATS nestato namų, veltui triūsia tie, kurie juos stato. Jei VIEŠPATS nesaugo miesto, veltui budi sargai. Tuščia jums anksti keltis ir vėlai eiti gulti, jums, kurie valgote sunkiai uždirbtą duoną, nes tais, kuriuos myli, VIEŠPATS pasirūpina jiems tebemiegant.”

III. Ką mums daryti?

• Pasitikėjimas

Dievas yra laiko Viešpats. Jis nustato ir tvarko laiką. Būdami jo mylimi vaikai, galime pasitikėti ir tarti: “Mano laikai tavo rankose” (taip pažodžiui Ps 31,16). Peteris Strauchas šią mintį nuostabiai įpynė į giesmės žodžius:

Mano laikas, Dieve, tavo rankoj
O aš saugus dabar, gera Tavyje.
Tu mus apsaugai ir gali keist viską.
Tu mano širdį tvirtą padaryk. (Priegiesmis)

Rūpesčiai kamuoja vis mane
Ir man daros jau per dideli.
Klausiu aš, kas bus ateityje?
Tėve, vieno nepalik manęs.

Viskas skuba, kas aplink mane,
Aš nelaisvėn laiko patekau.
Tėve, aš šaukiuosi maldoje:
“Vesk per tiesą pergalėn, prašau!”

Kartais dienos lieka be prasmės,
Ir pakeisti nieko negali.
Metai, dienos, valandos prabėgs,
Pagalvoki, kas liks praeity?

“Klausiu aš, kas bus ateityje?” – mes nežinome. Net mūsų proto įžvalgumas yra ribotas. Todėl visame kame privalome pasitikėti Dievu: “Visa širdimi pasitikėk Viešpačiu ir nesiremk vien savo įžvalga. Pripažink jį visur, kad ir ką darytum, ir jis ištiesins tavo kelius” (Pat 3,5; žr ir Ps 37,5). Ši eilutė labai aiškiai parodo, kas yra Dievo vedimas: pasitikėk juo visur, ir jis tave ves! Bet tai nereiškia, kad Dievas mums pasako, kur ves. Mums visai nėra reikalo tiksliai žinoti, kokią ateitį Dievas mums ruošia. Mūsų reikalas juo pasitikėti čia ir dabar, o likusiais dalykais pasirūpins JIS pats (žr. knygos “Būti žmogumi” skyrių “Vedimas”; taip pat ir internete).

Šią mintį ir Dietrichas Bonhoefferis išreiškė eilėmis:
Iš baimingo delsimo ženk į įvykių audrą
Vien Dievo įsakymo ir tikėjimonešamas
Ir laisvė džiugiai pasitiks tavo dvasią

• Kantrybė

Mūsų laiko suvokimas atrodo mums absoliučiai savaime suprantamas. Kad tik kiek, ir reikalai jau mums vystosi per lėtai; gebėjimas palaukti dažniausiai nėra viena iš mūsų dorybių. Ypač tai akivaizdu šiais greičio ir skubėjimo laikais. “I want it all – and I want it now” – kažkada dainavo “Queen”. Tačiau žvilgtelėję į Bibliją galime pamatyti, kad ne vienam tikėjimo didvyriui yra tekę laukti daugelį metų, net kelis dešimtmečius, kad išmoktų kantrybės ir tikėjimo.

Dievas pažada Abraomui sūnų, bet priverčia jo laukti beveik iki pat gilios senatvės. Jokūbui tenka daug metų dirbti, kol pagaliau gali vesti savo mylimąją Rachelę. Juozapas patenka į Egipto kalėjimą, užsitarnauja pasitikėjimą, bet po susitarimo su išlaisvinamu karaliaus taurininku, visgi daugeliui metų pamirštamas. Mozė pabėga į dykumą, veda ir dirba piemeniu 40 metų, kol pašaukia Dievas. Jėzus iki savo pagrindinės misijos pradžios daugelį metų dirba dailide. Tačiau šie pavyzdžiai nesako, kad visuomet privalome tik ilgai laukti ar kad neturime teisės dalykų paskubinti. Bet turėtume neužmiršti, kad Dievo laiko suvokimas yra kitoks, ir kai kurie su mumis susiję dalykai gali tęstis gana ilgai. Todėl kiekvienam labai pravartus mokėjimas palaukti.

• Lankstumas

Mums nedraudžiama planuoti savo ateities, tačiau tai daryti turime nuolankiai, palikdami vietos suvereniam Dievo veikimui. “Žmogaus širdis pilna visokių norų, bet bus vykdomas tik Viešpaties užmojis” (Pat 19,21). Tai reiškia, kad neturėtume įsikibti ir bet kokia kaina laikytis savo vizijų, idėjų, planų ir svajonių: tik šita specialybė ir jokia kita, tik toks draugas ir ne kitoks, tik tas darbas ir ne kitas, tik du vaikai ir nė vieno daugiau… Mes nežinome savo ateities ir tik labai menkai suprantame, kas mums iš tiesų yra gerai. Jei mes tikrai manome, kad Dievas tvarko mūsų gyvenimą, tai privalome būti bent šiek tiek lankstūs ir išmokti prisitaikyti prie netikėtų ir kitokių, negu viliamės, situacijų.

Štai du pavyzdžiai iš Bažnyčios istorijos: po 1521 metų Vormso susirinkimo Martinas Lutheris buvo priverstas bėgti nuo valdžios ir Bažnyčios persekiojimo. Beveik visiems metams draugai jį paslėpė Vartburge. Bet slapstydamasis Lutheris neleido veltui laiko ir išvertė Naująjį Testamentą į vokiečių kalbą. Metodizmo pradininkui Johnui Wesley’ui buvo uždrausta pamokslauti anglikonų bažnyčiose, todėl nuo 1739 metų (paskatintas G. Whitefieldo) jis ėmėsi pamokslauti ne bažnyčiose – aikštėse, gatvėse, o nuo to metodistų judėjimas tik dar labiau suklestėjo.

• Išmintis

Viena iš pagrindinių dorybių tvarkant savo laiką yra išmintis. Su laiku reikia elgtis išmintingai, kaip kad Paulius ragina efeziečius: “Todėl rūpestingai žiūrėkite, kaip jūs elgiatės, kad nebūtumėte tartum neišmanėliai, bet kaip išmintingi, gerai naudojantys laiką, nes dienos yra piktos. Nebūkite neprotingi, bet supraskite, kokia yra Viešpaties valia” (Ef 5,15–17). Šį Pauliaus raginimą Johnas Stottas taip pakomentuoja:

“Išmintingi žmonės gerai žino, kad laikas yra brangus dalykas. Kiekvienam iš mūsų jo duota tiek pat: valanda su šešiasdešimčia minučių ir 24 valandos kiekvienai dienai. Nė vienas iš mūsų neturi galios laiko pailginti. Bet sumanūs žmonės jį sugeba panaudoti taip, kad gautų maksimalią naudą… Jie išnaudoja kiekvieną pasitaikiusią laisvą minutę. Nes jai praėjus, jos nesugrąžins net patys išmintingiausi”. (“The Message of Ephesians”)

• Budrumas

Rom 13, 11–13 Paulius ragina: “Supraskite, koks dabar laikas”. Dabar malonės laikas, jis bėga, lekia, Jėzaus sugrįžimas (kad ir kada jis bus) artėja. Todėl, anot apštalo, “išmušė valanda pabusti iš miego”, atsimerkti, sąmoningai gyventi savo gyvenimą, apsiginkluoti “šviesos ginklais”. Būti budriems raginama ir 1 Pt 5, 8, 1 Tes 5, 6.

Mes, krikščionys, neturime teisės gyventi snūduriuodami. Mes privalome naudotis galimybėmis ir gyventi prasmingai, ypač evangelizavimo atžvilgiu. Neseniai praūžė Valentino diena su begalybe širdelių ir meilės palinkėjimų. O ar mes, krikščionys tuo pasinaudojome? Ar sugalvojome nors vieną akciją papasakoti apie TIKRĄJĄ MEILĘ? Bijau, kad ne. Regis, ir vėl pramiegojome. Vasario 25 d. Amerikoje pradedamas rodyti naujasis Melo Gibsono filmas apie nukryžiavimą. Amerikos krikščionys jau kalba apie šio filmo teikiamą neapsakomai puikią galimybę evangelizuoti. Kai kurie net prakalbo apie tikrą atgimimą! O ar Lietuvos krikščioniškos organizacijos/bendruomenės jau ruošiasi šiam “The Passion of the Christ” įvykiui (filmas tikriausiai bus rodomas pavasarį/vasarą)? Pamatysime. Išnaudokime šitą galimybę! – Gilus įmygis kartais yra labai rimta krikščionių problema.

• Efektyvumas

Tik pabudus galima ką nors nuveikti, būti aktyviam ir efektyviam. Iš Stotto citatos matėme, kad visą mums duotą laiką privalome išnadoti kuo efektyviau, kad pasiektume trokštamų rezultatų. Bet rezultatyvumą turėtume vengti matuoti pasaulio masteliu, nes pasaulio matas dažniausiai tėra tik pinigai: jeigu mažai uždirbi, vadinasi nemoki gyventi. Bet Dievas iš mūsų reikalauja, kad ištikimai, prasmingai ir efektyviai pritaikytume savo dovanas. Šį teiginį puikiai iliustruoja pasakojimas apie talentų panaudojimą Mt 25, 14–30.

Efektyvumo priešybė yra laiko švaistymas bei visi šiandieniniai madingieji “laiko žudikai” (kompiuteris, internetas). Nė nepajusdamas internete gali pratupėti valandų valandas… O naujausi statistikos duomenys rodo, kad dažniausiai naršoma visai ne dėl informacijos ar lavinimosi, o dėl pasilinksminimo ir prasiblaškymo.

• Atrasti savo ritmą

Kaip jau minėta, Dievas mūsų laiką suskirstė į laikotarpius. Ritmiškumas labai palengvina gyvenimą. Per savaitę šešios dienos darbo ir viena laisva – nebloga schema net ir studentams. Laisvadienį, jei tai sekmadienis, labai rekomenduotina įprasti lankyti bažnyčią. Nes kas to įpročio nesusiformuoja būdamas studentas, vargiai tą padarys tapęs mama ar tėvu. Priklausomai nuo asmenybės, jėgų ir gebėjimų, kiekvienas turėtų savo laiką pabandyti suskirstyti į etapus: kada ir kiek laiko (dienų ir valandų kiekis per savaitę) skiriu bažnyčiai, draugams, studijoms. Jei turime ben tokią grubią schemą, tuomet daug koncentruočiau ir efektyviau galime išnaudoti konkretų laiko etapą. Aš asmeniškai rekomenduoju studijų metais įprasti reguliariai skaityti Bibliją ir melstis, nes vėliau, po studijų tą padaryti bus tik sunkiau.

• Tikslai ir prioritetai

Aiškūs gyvenimo tikslai bei prioritetai yra išmintingo ir prasmingo laiko panaudojimo pagrindas. M. Rašas: “Nenustayti prioritetai yra didžiausi laiko plėšikai ir dienotvarkės laužytojai”. Sekuliarioje literatūroje kartais atrodo, kad nėra labai svarbu, kokius tikslus kas pasirenka. Žinoma, kai dėl tikslų, tai tikrai yra pakankamai laisvės ir erdvės. Kiekvienas gali laisvai apsispręsti ir rinktis. Bet krikščionis, be laisvai pasirinktų, tam tikrus tikslus dar ir gauna. Net būtų galima pasakyti, kad krikščioniui daug lengviau, mat tie duodami tikslai yra dar ir pamatiniai. Štai vienas iš jų – įžymioji Kalno pamokslo taisyklė: “Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta” (Mt 6, 33). Dar konkrečiau ir paprasčiau suformuluotas didžiausias įsakymas: “Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu… Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį” (Mt 22,37.39). Čia kalbama apie santykį su Dievu ir su žmonėmis. Šiedu prioritetai yra aukščiausi! Nickas Spenceris sako: “Laikas yra pagrindinė žmogiškų santykių valiuta. Kadangi skirtingai nei pinigai jis yra ribotas, tai laiko paskirstymas puikiausiai atskleidžia mūsų gyvenimo vertybes”. Spenceris ragina kiekvieną pasitikrinti, ar esame efektyvūs ir produktyvūs santykiuose su kitais žmonėmis:

“Ar esame pasirengę paaukoti laiko bendravimui su žmonėmis, nepriklausančiais įprastiniam draugų ratui? Ar nelaikome kai kurių susitikimų beprasmiais vien tik dėl to, kad jie mums nebuvo naudingi? Kiek toli esame pasirengę nukeliauti, kad išlaikytume ryšį su kitu žmogumi? Kaip dažnai bendraujame su tais, su kuriais nesimatome? Ar nesame linkę vietoj laiko žmogui skirti pinigų?” (“The Measure of All Things”).

Kiekvienas galime ir nusistatome skirtingus prioritetus. Sutuoktiniai daugiau laiko skiria partneriui ir vaikams. Nesusituokę gali labiau rūpintis didesniu žmonių ratu. Santykiai su žmonėmis daug priklauso ir nuo charakterio (“dalykiški” žmonės savo santykius reguliuoja šiek tiek kitaip nei “komunikabilieji”. Bet tai nereiškia, kad pastarųjų santykiai savaime yra geresni). Tačiau bet kuriuo atveju bendravimas prioritetų skalėje yra labai aukštai.

Priedas
17 laiko taupymo pasiūlymų
(pagal Kurto Nagelio “Erfolg”; žr. ir skyrių “Kaip tinkamai panaudoti laiką” M. Rašo knygoje “Biblinis požiūris į vadybą”, Jona 1997)

1. Aiškūs tikslai
• tik tie, kurie turi aiškius gyvenimo tikslus, moka tvarkyti savo laiką
• nusistatyk tikslus, kurie būtų
– realistiški
– konkretūs
– pamatuojami

2. Veiklos planavimas
• tikslams pasiekti nusistatyk žingsnius ir juos suskirstyk pagal svarbą
• atskirk skubius ir svarbius darbus

3. Nuolatinė tikslų ir užduočių kontrolė

4. Tikslingas, koncentruotas darbas
• atlik iš karto!
• neatidėliok nemalonių užduočių
• sistemingai ir koncentruotai dirbk su projektais
• nusistatyk darbo laiką
• išmok dalytis darbu, deleguoti pareigas
• išmok pasakyti “ne”

5. Netvarkos vengimas
• organizuok savo darbo vietą
• nedidelis darbo stalas, didelis šiukšlių krepšys
• kiekvieną popierių tik vieną kartą į rankas!

6. Perfekcionizmo vengimas

7. Trukdžių atsikratymas
• telefonas, internetas
• spontaniški vizitai
• triukšmas

8. Laisvesnių minučių išnaudojimas
• būk pasiruošęs išnaudoti kelionės ir laukimo laiką

9. Pasinaudoti teigiamu stresu ir vengti neigiamo
• darbą, kuris nėra vien pareiga, bet ir malonumas, paversk teigiamu stresu
• nuobodžiavimas ir beprasmybės jausmas sukelia neigiamą stresą

10. Pažinti save ir žinoti savo dovanas
• “lenktynių arkliams” reikia veiklos ir greičio
• “vėžliams” reikia taikos ir ramybės
• žinok savo silpnas ir stiprias vietas, neįstrik netinkamame darbe
• kas esi – “vyturys” ar “pelėda”

11. Pertraukėlės ir laisvalaikis
• ilgas darbas be pertraukų nėra efektyvus
• turėk hobį, dovanok sau atostogas

12. Tinkama mityba, pakankamai (bet ne per daug) miego, judėjimo

13. Savęs bei kitų motyvavimas, pagyrimas
14. Modernios technikos naudojimas
• kiek įmanoma daugiau naudokis technika, kiek įmanoma mažiau popieriumi
• racionaliai naudokis telefonu
• apgalvotai naudokis internetu (jokio nereikalingo naršymo)

15. Išsiugdyti gerus įpročius

16. Mažinti TV bei interneto vartojimą

17. Rimtai ruoštis pokalbiams, pranešimams, koncentruotai ir tikslingai juos vesti

Views All Time
Views All Time
3345
Views Today
Views Today
1
0 0