Jei Dievas gailestingas, kodėl Biblijoje yra grasinimų?
Biblija piešia portretą Dievo, kuris yra Meilė ir kuris nori, kad žmonės turėtų gyvenimo pilnatvę. Nors šis įsitikinimas mums ateina per Jėzų Kristų, jis jau numanomas Izraelio Raštuose. Biblija prasideda sukūrimo istorija, iškeliančia į sceną Dievą, kuris, anaiptol pavydžiai nelaikydamas savo turtų sau, trokšta viskuo dalytis su kitomis būtybėmis, kurias pašaukia būti. Toliau randame Izraelio tikėjimo šerdį, epopėją Dievo, kuris išvaduoja vergų grupę ir padaro iš jos savo tautą, savo bendro gyvenimo kokybe pašauktą būti jo buvimo ir atjautos ženklu kūrinijoje. Netgi daugiau: Dievas niekad neatsisako savo meilės sumanymų. Kai jo tauta nusigręžia nuo jo, Dievas toliau ieško būdų grąžinti ją į teisingą kelią. Visada pasirengęs atleisti, skirtingai nei žmonės (žr. Izaijo 55, 6-9), jis atsiskleidžia kaip „malonus ir gailestingas, visada kantrus ir ištikimas, visada geras” (Psalmyno 86, 16). Jei Dievas apibūdinamas kaip „visada kantrus”, ar jis vis tiek gali supykti? Per Izraelio kelionę per dykumą, keliose vietose skaitome, kad „įsiliepsnojo Viešpaties pyktis ant žmonių”, kurie nepakluso (Skaičių 11, 33; plg. 11, 1; 12, 9). Dar daugiau, pranašų knygose kartais matome šiuos Dievo žmones energingai ir net su pasipiktinimu sukylant prieš tautos klaidas. Taigi mūsų dienomis žmonėms sunku suprasti, kaip grasinimai ir pyktis gali derintis su gailestingumo ir atleidimo Dievu.