Irena KamičaitienėIrena Kamičaitienė

Sparnuoti melai

pagal
grayscale photo of girl
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Kaip elgiatės, kai vaikas žiūrėdamas jums tiesiai į akis sako netiesą? Nusimenate, kad netinkamai jį auklėjote? Liepiate pripažinti melą ir griežtai nubaudžiate? O gal apsidžiaugiate: na, gyvenime jis tikrai neprapuls? Papasakosiu anekdotą alegoriją, iš kurio matyti, jog melas - sudedamoji tiesos dalis. Trijų neregių prašoma apibūdinti dramblį (iki šiol jie nebuvo apie jį girdėję). Kiekvienas iš savo pusės gyvūną apčiupinėja, tada pirmasis pareiškia: „Jis kaip rauplėta kolona". Antrasis: „Ne, jis tarsi lanksti žarna". Trečiasis: „Nesąmonė, dramblys panašus į virvelę". Galų gale jie susikivirčija ir išsiskirsto manydami, jog kiti du sakė netiesą. Ar ne panašiai kartais nutinka ir mums? Gal vaikas nepamelavo, o tik pasakė savąją tiesos dalį? Galop net tikras, sąmoningas melas gali labai daug pasakyti apie patį melagį, apie jo vidinį bei išorinį pasaulius. Kai Daiva skyrėsi su vyru, jos trejų metų dukrytę mėnesiui pasiėmė seneliai. Grįžusi mergaitė pasakojo: „Mama, su močiute vaikščiojau po mišką, ten mačiau mėlyną varlę..." „Mėlynų varlių nebūna, nemeluok", - susierzinusi nutraukia mama. Bet ar tai melas? Veikiau lakios vaizduotės sukurtas vaizdinys, teigia psichologai. Trečiokas namo grįžta su mėlynu paakiu. „Netyčia pargriuvau ir užsigavau", - pasiaiškina. Kitą diena jis grįžta su nubrozdintu skruostu, o trečią - dar ir su suplėšytomis kelnėmis. Ar vaikas meluoja? Jis greičiausiai bijo ir gėdijasi pripažinti buvęs apkultas.

Bausti negalima pasigailėti

pagal
boy in black and yellow jacket and knit cap standing near body of water during daytime
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Tėtis draudžia, o mama leidžia. Mama baudžia, o tėtis sako: "Būta čia ko - ir aš taip elgdavausi". Jie prieštarauja vienas kitam ir net patys sau, pamiršdami tokio auklėjimo auką - savo atžalą, kuriai dėl skirtingų nurodymų pasaulis tampa vis painesnis. Vos pagimdžiusi pirmąjį vaiką, jau žinojau, kaip jį auklėsiu. Pirma - ne taip, kaip tėvai: buvau tikra, jog auklėdami mudu su broliu jie pridarė daugybę klaidų. Antra, elgiuosi su juo demokratiškai, nevaržysiu jo laisvių bei teisių bereikalingais draudimais. Tačiau man nė mintis nekilo, kad mano vyras, su kuriuo vaikystėje buvo elgiamasi itin griežtai, gali manyti priešingai! Kai vieną vakarą jis išdėstė savuosius auklėjimo principus - tokius keistus, kad aš jų nė dorai suprasti neįstengiau, - pašiurpusi išspaudžiau tik tiek: „Kokia nesąmonė..." Pirmąsyk mudu susikirtome, vos dukrytė sulaukė kelių savaičių: vyras tvirtino, kad jei ji verkia paguldyta miegoti, reikia nekreipti dėmesio, o aš veržiausi verksniuką nuraminti. Mes ginčydavomės kone dėl kiekvienos smulkmenos ir abu tvirtai tikėjome savo nuomonės ar argumentu teisumu. Vaikų auklėjimas - itin opus šeimos reikalas. Besibarant dėl jo užaštrėja iš gimtųjų namų atsineštų vertybių, pasaulėžiūros, gyvenimo patirties bei principų skirtumai. O kur dar ambicijos ir kartais tiesiog nesveikas savininkiškumo jausmas: „Juk aš ją pagimdžiau!", „Juk tai mano sūnus!".

Pasaulis pagal S.Lazarevą

pagal
Print
Teksto dydis: +1, +2, normalus

Sergejaus Lazarevo populiarumo epopėja prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį, kai Sankt Peterburge gyvenęs mažai žinomas dailininkas išleido knygą apie žmonių ligų priežastis. Pasak S.Lazarevo, ligos kyla dėl karminių pažeidimų, sergame ne tik dėl savų, bet ir dėl tėvų bei senelių nuodėmių. Naujoji teorija su savotiškai persipynusiomis Rytų ir Vakarų religijų gijomis sulaukė neįtikėtino dėmesio: knyga „Karmos diagnostika" išpirkta akimirksniu (iš viso išėjo 9 leidimai), atsirado daugybė sekėjų ir išgijusių pagal Lazarevo rekomendacijas ligonių. Apie jį buvo kuriami filmai, į jo paskaitas plūdo minios žmonių. Šiandien ažiotažas atlėgo, bet dar liko daugybė knygos autoriaus garbintojų. Tai liudija spalio mėnesį surengta jo paskaita Vilniuje - milžiniška salė lūžo nuo žmonių, nors bilietas į renginį kainavo 50 Lt. Aš neteigiu, kad bioenergetika - blogai. Tik perspėju, kad daugelis ekstrasensų gydo paviršutiniškai ir nejaučia atsakomybės dėl padarinių. Antra, ekstrasensas, veikdamas žmogaus pasąmonę, perduoda jam ir savo anaiptol ne tobulą dvasinę struktūrą. Trečia, negalavimas žmogui duodamas, kad apsivalytų jo siela. Bioenergetikai, koncentruodamiesi vien į kūno negalias, kenkia sielai. Jie gydo aklai, vaikosi vien pinigų ar efekto. Šiuolaikinė medicina taip pat siekia vien greito išorinio poveikio. Todėl ir nepadeda, o kartais net pakenkia - vis daugiau žmonių vis dažniau serga. Deja, gydytojai nepripažįsta sielos buvimo. Ar žinote, kiek gimė nesveikų vaikų, kai negalinčios pastoti moterys imtos gydyti medikamentais? Bet niekam tai nerūpi, nes visus domina tik kaip iš to kuo daugiau pasipelnyti.