Klupdymas ant žirnių, arba kaip buvo auklėjami vaikai
Dar mūsų tėvai pamena laikus, kai vaikai buvo buvo auklėjami gamtinėmis priemonėmis. Beržinė košė, klupdymas ant žirnių buvo nepaklusnesnių vaikų gyvenimo palydovai. Laikai keičiasi. Bausti vaikų negalima. Tačiau iškyla klausimas – ar tėvai, nustoję bausti vaikus, nebaudžia patys savęs? Kur nueisime, jei jau dabar pyplys, pirmą dieną grįžęs iš mokyklos sąsiuvinėlyje parsineša ne piešinuką „Kaip aš myliu tėvelius”, bet Vaikų teisių apsaugos instancijų telefonus ir rimtą išraišką: „O dabar pabandyk man ką nors…” Šį kartą negvildensime modernaus vaikų auklėjimo įpatumų. Atsigręžkime atgal – pasidomėkime, kaip, už ką ir kodėl vaikai buvo auklėjami įvairiose epochose – pasaulyje ir Lietuvoje. Bausmė – sena kaip pati žmonija. Žmonės visais laikais griežtais (ir skausmingais) metodais koreguodavo elgesį tų, kurie nepaklusdavo tvarkai, nesilaikė bendrųjų taisyklių, buvo tinginiai ar egoistai. Jau seniausi istorijos šaltiniai įrodo, kad auklėjant jaunąją kartą buvo vartojamos fizinės bausmės. Vis dėlto pirmykščių žmonių ugdyme griežtumo, o juolab žiaurumo buvo nedaug, auklėjimas buvo švelnus. Vergovinėje visuomenėje vaikai buvo žiauriai mušami. Kinijoje fizinėmis bausmėmis buvo siekiama griežtos drausmės, paklusnumo ir nuolankumo vyresniesiems. Senovės Egipto raštininkų mokyklose griežtos kūno bausmės buvo įprastas dalykas. Ant mokyklos sienos didelis užrašas skelbė, kad mokinio „ausis – jo nugaroje”. Rykštė turėjo įkvėpti norą mokytis.