Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo kreipimasis dėl iškilmingo Kovo 11-osios minėjimo Seime
|

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo kreipimasis dėl iškilmingo Kovo 11-osios minėjimo Seime

ByStraipsniai.lt

Jaučiame moralinę ir politinę pareigą kreiptis į Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus ir Kovo 11-osios iškilmingo minėjimo Seime dalyvius ir svečius, į visus šalies piliečius: Prieš dvidešimt ketverius metus atkurdami nepriklausomą Lietuvos Respubliką tikėjome, kad ji bus Tautos suverenią valią įkūnijanti, laisva ir demokratiška, visiems piliečiams tarnaujanti ir jiems sava šalis. Valstybė, kurioje nebus prarajos ir susvetimėjimo tarp valdžios ir piliečių ir kuri laiduos palankiausias sąlygas įgyvendinti per amžius lietuvių tautos siektą tikslą – visapusiškai išskleisti savo kūrybines galias ir užimti garbingą vietą pasaulyje ir istorijoje tarp kitų laisvų ir orių tautų. Atėjo metas aiškiai pasakyti: šie lūkesčiai neišsipildė. Formaliai atkūrusioje nepriklausomybę Lietuvos Respublikoje įsitvirtino nedemokratinė ir antitautinė nomenklatūrinė-oligarchinė santvarka. Gyvename valstybėje, kurios valdžia, visiškai atitrūkusi nuo Tautos ir visų šalies piliečių, atvirai pamynė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą Tautos suvereniteto principą ir sąmoningai naikina paskutinius atkurtosios Lietuvos valstybės nepriklausomybės likučius.

Sąjūdžio kareivio laiškas V. Landsbergiui
|

Sąjūdžio kareivio laiškas V. Landsbergiui

ByAlgirdas Patackas

Visą gyvenimą buvau ir liksiu Jūsų gerbėjas, ir, drįstu manyti, šiek tiek daugiau nei gerbėjas. Bet šitas „šiek tiek daugiau“ įpareigoja. Gerbėjas gali tik gerbti, o tas „daugiau“ turi dar vieną pareigą – sakyti kas ne taip pagal gerai žinomą „Platonas draugas, bet…“ Požiūriai susikirto ties raktiniu mūsų savimonei žodžiu „žemė“. Nepradėsiu vardinti daugybės argumentų už nepardavimą žemės svetimšaliams, apsiribosiu dviem: Pirmas – žemė lietuviui yra daugiau nei žemė, giliai savimonėje ji niekada netaps vien preke. Štai pora citatų: „Visur ir visais laikais žemė paėmė už save aukščiausias kainas. Žemė, kaip kempinė, permerkta krauju. Ji verta kraujo! Ir aukščiausia jos kaina – nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur. Kur tave palaidos gerieji žmonės, kai tu praradai savo žemę ir savo tėvų kapus“(Marius Katiliškis); „Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė“ (Elena Bukelienė apie Mariaus Katiliškio kūrybą). Kitoms tautoms gal kitaip, bet tai jų reikalas.

Viešas Klaipėdos sąjūdiečių laiškas Lietuvos Sąjūdžio uzurpatoriams
|

Viešas Klaipėdos sąjūdiečių laiškas Lietuvos Sąjūdžio uzurpatoriams

ByStraipsniai.lt

Lietuvos Sąjūdžio tarybos vadovybei – Andriui Tučkui, Vidmantui Žiliui ir Vytautui Landsbergiui išplatinus pareiškimą, kuriuo jie išreiškė savo nepritarimą referendumui dėl žemės pardavimo užsieniečiams ir siūlė priimti dar labiau žemę įsigyti galinčių subjektų ratą išplečiantį konstitucinį įstatymą, viešą atsaką parengė Klaipėdos Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) (1988-1990 m.) dalyviai. “Lietuvos Sąjūdis nepritaria nei referendumui dėl žemės “nepardavimo” europiečiams, nei referendumų kvotos menkinimui, kuris paskatintų Lietuvoje nuolatinę dviprasmių iniciatyvų įtampą ir politinę sumaištį”, – buvo teigiama Sąjūdžio tarybos pirmininko Andriaus Tučkaus pasirašytame pareiškime. LPS iniciatyvinės grupės, Seimo tarybos nariu buvęs klaipėdietis Dionyzas Varkalis teigė, kad šis Lietuvos Sąjūdžio tarybos pareiškimas prieštarauja Sąjūdžio idėjoms.

|

Tautos išlikimas

ByRičardas Čekutis

Kalbėti vien nuogais statistiniais skaičiais dažniausiai reiškia – nepasakyti nieko, nors pati tema tarsi suponuoja skaičių kalbą. Todėl prieš pateikdamas apibendrintus liūdnokus skaičius, keliais sakiniais norėčiau aptarti priežastinį – pasekminį ryšį, aiškiai vedantį ne tik į demografinį, bet pirmiausia į dvasinį lietuvių tautos nykimą, o taip pat atskirų valdžios institucijų ar institutų indėlį į šį procesą. Neseniai vienoje diskusijoje, skirtoje tautiškumo problemoms aptarti, vienas garbingas rašytojas, remdamasis Statistikos departamento duomenimis, iškėlė visų lygmenų bei lygių valdžios marginalizacijos klausimą. Iš tikrųjų šis klausimas ir yra esminis, kai kalbama apie tautos nykimą, masinę emigraciją ir visišką demotyvaciją. Rašytojas tiesiog iškėlė paprastą aiškų klausimą: kas gi yra tie tikrieji marginalai, taip dažnai linksniuojami mūsų žiniasklaidoje, ypač, nuolat artėjančių kažkelintų rinkimų kontekste? Žiniasklaida, o ir valdžia dažnokai mėgsta pasišaipyti iš visuomenininkų ar nedidelių neįtakingų partijų, bandančių tuose rinkimuose dalyvauti – esą, jie yra marginalai arba populistai, o štai tikrieji tautos atstovai yra taip vadinamos “sisteminės” partijos, turinčios savo programas bei išteklius, teoriškai leidžiančius tas programas įgyvendinti.

|

Apie tautos išlikimą ir demografiją

ByDonatas Šimelis

Specialistai teigia, kad lietuvių tauta greitai išnyks. Labai greitai. To priežastis – mažas gimstamumas ir jo uoli padėjėja – emigracija. Todėl jaučiu pareigą panagrinėti tokios situacijos priežastis ir paieškoti galimų išeičių. Kokios yra mažo gimstamumo priežastys ne tik Lietuvoje, bet ir visose “išsivysčiusiose” vakarietiškose valstybėse? Ar įmanoma įvardinti vieną priežastį, dėl kurios demografinė piramidė staiga ėmė ir apsivertė – iš populiacijos plėtimosi, ji ėmė trauktis? Mielos damos, neskubėkit užmėtyt akmenimis, kai tokia priežastimi įvardinsiu vyrų ir moterų lygių galimybių įstatymą.. skaitykit toliau. Matyt ne veltui ilgus amžius pasaulis buvo surėdytas taip, kad moterims neliko nieko kito, kaip sėdėt namuose, rūpintis jais ir.. gimdyt vaikus. Kol taip buvo, apie gimstamumo problemas nė minčių turbūt negalėjo kilti. Ir štai atėjo diena, kai viskas pasikeitė – moterys tapo karjeristėmis. Karjeristei, suprantama, yra neįdomu sėdėt namie ir augint 10 vaikų, ir tik ji pati yra laisva tvarkytis savo gyvenimą. “Paaukoji” porą gyvenimo metų tam, kad pasigimdytum vieną kitą vaiką ir viskas – daugiau sau leist nebegali, nes gi reikia realizuot save, siekti karjeros. Be abejo tai nėra taikoma visoms šiuolaikinėms moterims. Pasitaiko ir tokių, kurios svajoja apie 10 vaikų, yra rūpestingos, mylinčios, puikios namų ugnies vaidilutės. Tačiau bėda, kad ne visada tokių puikių moterų šeimos paprasčiausiai išgali auginti tiek vaikų, kiek norėtų.

|

Lietuvos išlikimo saugikliai

ByDr. Letas PALMAITIS

Būtų visiškai klaidinga manyti, kad įstojimas į Europos Sąjungą ar net NATO visiems laikams užtikrina amžiną Lietuvos egzistavimą. Šie dariniai yra nauji ir skirtingi. ES maždaug atitinka Vakarų ir Vidurio Europą kaip istorinę kultūrinę realybę, bet yra politinis junginys su ne visai aiškia perspektyva. NATO yra grynai politinė organizacija, kurios interesai nebūtinai turi sutapti su pavienių Europos šalių interesais ir kuri amžių perspektyvoje, be abejo, trumpalaikė. Kad ji remiasi trečia – JAV – globaline galybe, kurios interesai šiuo metu sutampa su Lietuvos interesais, yra tik laiminga istorijos akimirka, atsitiktinumas, kurį reikia maksimaliai išnaudoti. Klausimas dėl lietuvių išlikimo iš esmės iškilo Lietuvai patekus į rusiško etninio konglomerato orbitą. Istoriškai į lietuvybę kėsintasi iš Rytų ir iš Vakarų. Kad ir kaip keista, šis pavojus išlieka ir dabar. Abiem atvejais poveikiai skirtingi. Tautiškumas, kuris, be abejo, yra ne biologinis, bet kultūrinis reiškinys, yra evoliuciškai kintamo gyvenimo būdo atgaminimas kultūrinės (įskaitant kalbą) ir istorinės atminties pagrindu. Tauta neišlieka, kai jos tautiškumas arba nutraukiamas svetimųjų prievarta, arba (dėl išorinių ar vidinių priežasčių) nutrūksta pats. Pavojai dažniausiai iškyla mažoms tautoms, kai jos patenka į svetimų tautų valstybes.

|

Dar vienas bandymas išlikti

ByVytautas Visockas

Dalyvavau spaudos konferencijoje, kurioje buvo paskelbta, kad kuriamas susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje”. Vienijasi Lietuvos centro partija (pirmininkas Eugenijus Skrupskelis), Lietuvos socialdemokratų sąjunga (pirmininkas Arvydas Akstinavičius) ir Tautininkų sąjunga (pirmininkas Gintaras Songaila). Tikimasi “sustabdyti Lietuvos politinę, teisinę bei socialinę griūtį ir atkurti dabartinių politikų ignoruotą nacionalinę politiką”. Bus siekiama “pasipriešinti liberaliems kosmopolitams, kapitalo ir išorinių jėgų įtakojamoms partijoms, jų remiamiems antilietuviškiems bei antivalstybiniams dariniams”. Bus bandoma “atverti vartus į Seimą tiems tautos ir valstybės patriotams, kurie mano, jog nuo Sąjūdžio projektuotos valstybės kūrimo kurso Lietuva nukrypo neleistinai, tačiau ne taip beviltiškai, kad nieko negalima būtų pataisyti.” Raginta “kartu veikti taip, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus, šeima, tautos gerovė būtų puoselėjamos vertybės, o lietuvių kalba, mūsų kultūra ir istorija būtų atrama ateities darbams ir Lietuva taptų patikima mūsų bei mūsų vaikų gyvenimo vieta ir išliktų amžinąja Tėvyne”. Tokios pagrindinės konferencijoje išplatinto pareiškimo mintys, kurias, atsakydami į žurnalistų klausimus, papildė, konkretizavo minėti partijų pirmininkai.

|

Nuomonė: Lietuvos išlikimas

ByStraipsniai.lt

Suvokus tikrąją pasaulio ir Lietuvos situaciją, kyla klausimas, o gal valstybė gali išlikti neutrali, likti anapus apokaliptinio proceso? Neutralių valstybių nelieka ir visai neliks jau todėl, kad globalizacijos laikais visų ekonomika yra persipynusi. Vis dėlto į globalinius procesus kištis galima ir reikia, nes būtent globalizacija ir naujos technologijos duoda galimybę net ir individams brautis į pasaulio viešpačių valdas (pats primityviausias atvejis – kriminalinis: chakerių įsibrovimas į milijardierių banko sąskaitas). Deja, būtent valstybinės struktūros pasirodo visiškai bejėgės jau todėl, kad yra integruotos į Naujosios Pasaulio Tvarkos srautą. NATO, kaip ir ES, be abejo, yra įtrauktos į globalistinę politiką. Mums NATO yra svarbi, kol išlieka Rusijos grėsmė, tačiau dėl to neturėtume NATO nei idealizuoti, nei absoliutizuoti. Šiuo metu reikalinga ir tiek. O kad ES yra globalistinės tvarkos instrumentas, galime įsitikinti iš to, kad ir mūsuose jau įgyvendintas visuotinis piliečių sekimas pagal Europos Parlamento direktyvą 2006/24/EC, kuri atspindi “bilderbergerių” norą valdyti pasaulį, bet ne kovoti su jų pačių samdomais teroristais: juk teroristai nėra tokie kvaili, kad naudotųsi asmeniniais mobiliaisiais bei savo vardu registruotais e-mailais. Direktyva 2006/24/EC yra nukreipta prieš eilinį pilietį, kuris klusniai vykdo įstatymus ir registruoja savo tikrąjį vardą.

|

Istorija. Lietuvos išlikimo kelias

ByAntanas Tyla

Paimdami šią knygą, mes lyg paduodame ranką baisios lietuvių tautos dramos aukoms ir priglūstame prie nenykstančio ir niekada neišnyksiančio Lietuvos istorijos rando. Jis amžiais primins, kad apsaugoti tautą nuo svetimųjų vykdomo genocido gali tik Lietuvos valstybė – suvereni, nepriklausoma, be kolaborantų valstybės aparate. Ji – mūsų tautos egzistavimo, kultūros ir laisvos kūrybos garantas. Sovietinis, arba komunistinis, lietuvių tautos genocidas yra unikalus XX a. programinis procesas, kurį patyrėme kartu su latvių, estų, ukrainiečių ir kitomis tautomis. Nederėtų jo palikti vien savigailai. Jis dar nesulaukė viešo visuomenės teismo, ir nė vienam genocido vykdytojui dar nepaskelbtas jo darbus įvertinantis nuosprendis. Tegul nors moralinis, tegul nors humaniškumą ginantis nuosprendis. Genocidas kaip tam tikra žmonių ir tautų tarpusavio santykių – politinių, ekonominių, kultūrinių – forma turi būti iš viso atmestas. Sovietinio teroro aukų sąrašas tegul liks kaip protestas ateities tautoms, jų valstybėms ir vyriausybėms, jei jos turėtų bent menkiausią ketinimą eiti teroro ir žmonių naikinimo keliu. Kiekviena šioje knygoje paminėta pavardė – tai rūstus kaltinimas genocido vykdytojams. Suprantama, kad analizuojant sovietinį, arba komunistinį, genocidą Lietuvoje kyla noras paieškoti istorinių sąsajų. Mūsų tautos naikinimo rašytinėms programoms jau beveik pusaštunto šimtmečio. 1245 m. Kryžiuočių ordinui buvo suteikta teisė nevaržomam stengtis lietuvius ir prūsus „galinga ranka užgniaužti ir jų ragus nulaužti“. Tai buvo baisaus mūsų tautos programinio naikinimo pradžia. Ši programa buvo parengta „už mūsų nugaros“, nedalyvaujant mūsų valstybės atstovams. Tuomet Vakarų Europa visą mūsų tautą pastatė už įstatymo ribų. Lietuvai nieko neliko, kaip ištisų šimtmečių atkaklia kova ir Žalgirio mūšiu Vakarų Europai parodyti, kad ji nesutinka būti sunaikinta. Tačiau niekas nesuskaičiuos, kiek aukų lietuvių tauta sudėjo šiai genocido politikai atremti.

|

Istorija. Kova dėl lietuvių tautos išlikimo

ByViktoras Jencius - Butautas

1893 metais susitelkę keli Lietuvos bajorai su Donatu Malinausku ir Elijumi Nonevičiumi priešakyje, 1895 m. sukūrė slaptąją „Dvylikos apaštalų“ organizaciją ir pradėjo kovą dėl lietuviškų pamaldų Šv.Mikalojaus bažnyčioje, trokšdami Lietuvos valstybės atkūrimo. Kodėl iš daugelio Vilniaus bažnyčių kun. Juozapas Ambraziejus patarė pasirinkti neveikiančią Šv. Mikalojaus bažnyčią? Jau kovos pradžioje „Dvylika apaštalų“ labai gerai suvokė apie juos tykančius pavojus ir atsisakė veikiančios bažnyčios, nenorėdami sukiršinti skirtingų tautybių tikinčiųjų. Dar 1895 m. prašyta bažnytinės hierarchijos atiduoti lietuviams vieną tų bažnyčių, kurios buvo tuščios ir nevyko pamaldos. Pasirinktos buvo dvi bažnyčios: Šv. Mykolo ir Šv. Mikalojaus. Pirmoji turėjo nemažus vienuolyno rūmus, kurie lietuvius viliojo, antroji buvo seniausia Vilniaus katalikų bažnyčia. 1896 metų pavasarį lietuviai kreipėsi į vyskupą L.Zdanavičių, pateikdami prašymą su daugybe parašų, kad Vilniaus bažnyčiose būtų leistos pamaldos lietuvių kalba, kurių nebuvo nuo vyskupo Karolio Petro Pancežinskio laikų. 1896 m. lietuviai inteligentai – D.Malinauskas, A.Domaševičius, K.Landsbergis, P.Matulionis su 300 lietuvių pasirašytu prašymu nuvyko pas vyskupą L.Zdanavičių. Tikslesnis laikas nėra žinomas, tačiau 1896 metų rugsėjo mėnesį „Varpas“ Nr. 9 informavo skaitytojus apie lietuvių apsilankymą pas vyskupą. Apie tai buvo rašyta ir straipsnyje „Kaip Vilniaus lietuviai vargo, kol išgavo Šv. Mikalojaus bažnyčią“: „Senelis vyskupas [L.Zdanavičius], pranešus tarnui apie atvykusiąją deputaciją, matomai laukė ko kito ir iš pradžių nesuprato, kas tai per vieni. Paliepęs tarnui įvesti deputatus, pats išbėgo į kitą kambarį, apsitaisė išeiginiais rūbais ir, prisisegęs savo medalius ir užsidėjęs kryžių, iškilmingai išėjo prie deputatų ir labai maloniai į juos prakalbėjo. Bet, vos tik įstengė deputatai ištarti keletą žodžių apie savo reikalą, kaip vyskupas, susiraukęs, balsiai pratarė: „Ponai, čia politika, daugiau nieko.