Tautos išlikimas

Dalyvavau spaudos konferencijoje, kurioje buvo paskelbta, kad kuriamas susivienijimas “Už Lietuvą Lietuvoje”. Vienijasi Lietuvos centro partija (pirmininkas Eugenijus Skrupskelis), Lietuvos socialdemokratų sąjunga (pirmininkas Arvydas Akstinavičius) ir Tautininkų sąjunga (pirmininkas Gintaras Songaila). Tikimasi “sustabdyti Lietuvos politinę, teisinę bei socialinę griūtį ir atkurti dabartinių politikų ignoruotą nacionalinę politiką”. Bus siekiama “pasipriešinti liberaliems kosmopolitams, kapitalo ir išorinių jėgų įtakojamoms partijoms, jų remiamiems antilietuviškiems bei antivalstybiniams dariniams”. Bus bandoma “atverti vartus į Seimą tiems tautos ir valstybės patriotams, kurie mano, jog nuo Sąjūdžio projektuotos valstybės kūrimo kurso Lietuva nukrypo neleistinai, tačiau ne taip beviltiškai, kad nieko negalima būtų pataisyti.” Raginta “kartu veikti taip, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus, šeima, tautos gerovė būtų puoselėjamos vertybės, o lietuvių kalba, mūsų kultūra ir istorija būtų atrama ateities darbams ir Lietuva taptų patikima mūsų bei mūsų vaikų gyvenimo vieta ir išliktų amžinąja Tėvyne”. Tokios pagrindinės konferencijoje išplatinto pareiškimo mintys, kurias, atsakydami į žurnalistų klausimus, papildė, konkretizavo minėti partijų pirmininkai.

Suvokus tikrąją pasaulio ir Lietuvos situaciją, kyla klausimas, o gal valstybė gali išlikti neutrali, likti anapus apokaliptinio proceso? Neutralių valstybių nelieka ir visai neliks jau todėl, kad globalizacijos laikais visų ekonomika yra persipynusi. Vis dėlto į globalinius procesus kištis galima ir reikia, nes būtent globalizacija ir naujos technologijos duoda galimybę net ir individams brautis į pasaulio viešpačių valdas (pats primityviausias atvejis – kriminalinis: chakerių įsibrovimas į milijardierių banko sąskaitas). Deja, būtent valstybinės struktūros pasirodo visiškai bejėgės jau todėl, kad yra integruotos į Naujosios Pasaulio Tvarkos srautą. NATO, kaip ir ES, be abejo, yra įtrauktos į globalistinę politiką. Mums NATO yra svarbi, kol išlieka Rusijos grėsmė, tačiau dėl to neturėtume NATO nei idealizuoti, nei absoliutizuoti. Šiuo metu reikalinga ir tiek. O kad ES yra globalistinės tvarkos instrumentas, galime įsitikinti iš to, kad ir mūsuose jau įgyvendintas visuotinis piliečių sekimas pagal Europos Parlamento direktyvą 2006/24/EC, kuri atspindi "bilderbergerių" norą valdyti pasaulį, bet ne kovoti su jų pačių samdomais teroristais: juk teroristai nėra tokie kvaili, kad naudotųsi asmeniniais mobiliaisiais bei savo vardu registruotais e-mailais. Direktyva 2006/24/EC yra nukreipta prieš eilinį pilietį, kuris klusniai vykdo įstatymus ir registruoja savo tikrąjį vardą.

Nesu pesimistas. Nemėgstu graudinti savęs ir kitų. Tikiu, kad aktyviai dirbant galima nuveikti labai daug. Todėl šis komentaras skirtas tiems, kas mąsto apie lietuvių tautos išlikimą. Kitaip tariant, apie savo išlikimą. Norėčiau, kad žiūrėdami šį trumpą vaizdo kūrinį vertintume jį tik kaip peną pamąstymui. Tik kaip medžiagą savo vertinimams. Jei kas tai suprastų kaip tautinės ar kitokios neapykantos kurstymą, būtų labai graudu ir liūdna. Tai rodytų labai žemą mąstymo kultūrą. Tačiau faktai ir jų pateikimas gali iššaukti dvi aiškias reakcijas. Visų pirma, jokios. Arba kokią nors negerą. Pvz., pyktį ant lietuvių, kad jie tik plepa, o ne vaikus gimdo. O svarbus tėra vienas ir vienintelis dalykas – jei galvojame tik apie savo pilvą, o ne apie vaikus, kurie pratęstų mūsų tautos ir kultūros gyvavimą, tuomet ateitis liūdna. Ir mums svarbus faktas yra tik vienas – kiekviena lietuvių šeima turėtų vidutiniškai turėti bent tris vaikus. Jei bus mažiau – gamta mūsų nepagailės. ir nereikės jokios sveikatos apsaugos sistemos. ir švietimo sistema mums nebus reikalinga. O dabar Seime svarstomas klausimas, kokie bus mokami pinigai vaikus auginantiems tėvams. Kuo jie čia dėti? Kitose tautose ir kultūrose ne pinigai lemia vaikų atsiradimą. O vien finansinis išskaičiavimas pasmerkia tautą pavydui, godumui, vergystei ir… Pražūčiai.

Bevartydamas savo asmeninėje bibliotekoje knygas, radau savo kovų draugo 1995 metais man rašytą laišką, prasidedantį žodžiais: ,,Atsimeni mūsų dabar jau įžymųjį credo – ,(...) gyventi taip, lyg nuo tavęs vienintelio priklausytų tėvynės likimas, jos laisvė’?” Tai prezidento Ronald Reagan 1981 metų inauguracinės kalbos žodžiai. O mūsų pogrindinės Lietuvos Jaunimo sąjungos leidžiamas ,,Juventus Academica” leidinys, išspausdinęs mūsų sveikinimo laišką prezidentui Reagan jo išrinkimo antrai kadencijai proga, sėkmingai pasiekęs Vakarus, pateko į Reagan asmeninę biolioteką šalia kitų jam brangiausių dovanų iš Lietuvos – kunigo Alfonso Svarinsko sovietinio konclagerio uniformos ir seselės Nijolės Sadūnaitės Sibiro maldaknygės. Aš sutinku su savo draugo mintimis, kad tuo metu mums buvo pats prasmingiausias gyvenimo tarpsnis šioje žemėje – pogrindinės rezistencijos metai, vaikščiojant, Dievui padedant, bedugnės kraštu, leidžiant pogrindinius leidinius, organizuojant Jaunimo sąjungos grupes, mezgant kontaktus ir palaikant ryšius su JAV lietuvių jaunimo atstovais, rengiant slaptus susirinkimus, skleidžiant lietuvių tautos išsilaisvinimo ideologiją, auklėjant jaunimą ateities Lietuvai. Man šiandien dažnai darosi gėda būti lietuviu, matant, kas vyksta Lietuvoje, o kartais ir išeivijoje. Sužavėtas Lietuvos Seimas plojo prezidentui Valdui Adamkui praeitą pavasarį, išklausęs jo kritiškai rūstaus, bet teisingo pranešimo apie padėtį ir problemas Lietuvoje ir beviltiškai nevykstantį tų problemų sprendimą — nuo teisinės reformos nebuvimo ir korupcijos teismuose, Konstitucinio Teismo nenoro ir nesugebėjimo išspręsti dvigubos pilietybės, įstrigusios žemės reformos ir jos grąžinimo teisėtiems savininkams problemų, neskaidrių Europos Sąjungos paramos lėšų Lietuvai skirstymo, didėjančios emigracijos iš Lietuvos ir jaunimo tautinio patriotinio auklėjimo trūkumo.