10 000 straipsnių
Miestų ir miestelių gatvės pilnos kadaise kažkieno keturkojų draugų. Sulaukėję miesto aplinkoje šunys tampa agresyvūs ir periodiškai užpuola praeivius bei mažus vaikus. Kaip išvengti užpuolimo? Susidūrus su priešiškai nusiteikusiu gyvūnu, kinologai pataria laikytis elgesio taisyklių, kurių reikia išmokyti vaiką, siekiant išvengti nelaimingo atsitikimo. 1. Negalima artintis prie šuns, jo glostyti, net jei jis atrodo nekaltai. ... Skaityti toliau
Kiaulpienė – ko gero kiekvienam žinoma kaip lauko gėlė, pavasarį nudažanti pievas geltona spalva. Taip pat kiaulpienė laikoma ir daržo piktžole, kuomet žiedams nužydėjus vėjas jos pūkus išnešioja ir prisėja visur aplinkui… O kiaulpienių arbata – puikus sveikatinantis gėrimas, kurį galima pasigaminti iš šių „piktžolių“. O gal vertėtų kiaulpienes vadinti vaistažolėmis? Kiaulpienė (Taraxacum) priklauso astrinių (Asteraceae) šeimos augalų genčiai. ... Skaityti toliau
Smiltyninis šlamutis (Helichrysum arenarium), kai kur vadinamas ir smėlyniniu šlamučiu – tai astrinių (Asteraceae) šeimos, šlamučių (Helichrysum) genties augalas. Palyginti visai neseniai buvo ištirtos unikalios šio šlamučio savybės ir rūšis pripažinta žoliniu augalu. Smiltyniniai šlamučiai dar vadinami smėlio gėlėmis, smėlio kmynais, smėlio lelijomis. Tai daugiametis augalas. Jis auga pievose, miškų pakraščiuose, dykvietėse ar kopose. Mėgsta ... Skaityti toliau
Džiovintos gėlės tinka sausoms puokštėms – džiovintas daugiametis augalas ilgai išlaiko intensyvią spalvą. Geriausia šlamutį skinti nuo balandžio iki rugsėjo pabaigos. Vaistiniams tikslams smėlyninis šlamutis renkamas balandžio mėnesį. Žiedai skinami kartu su ne ilgesniais kaip 1 cm stiebais. Per vėlai nuskinti žiedai lengvai nukrinta ir žaliava praranda biologinį aktyvumą. Gėlės sudedamos laisvai ir ne vėliau ... Skaityti toliau
Smėlingasis šlamutis gali būti auginamas natūralistiniuose soduose, tačiau dažniau jis auginamas kaip naudingas augalas. Tai tikras veikliųjų medžiagų lobynas. Šlamučio žiedyne yra vertingų medžiagų, tokių kaip organinės rūgštys, eteriniai aliejai, glikozidai, fitosteroliai, karotinoidai, taip pat skopoletino, sitosterolio, sterolino, dervų, flavonoidų, karotinoidų, nenustatytų dažiklių, gleivių, vitaminų, inozino, steroidinių junginių, taninų, riebalų rūgščių, mineralinių druskų ir mikroelementų ... Skaityti toliau
Pelės (lot. Murinae) – tai Senojo Pasaulio pelių ir žiurkių pošeimis, turintis bent 519 rūšių. Šis pošeimis didesnis už visas kitas žinduolių šeimas, išskyrūs žiurkėninius, ir visus būrius, išskyrūs šikšnosparnius ir likusius graužikus. Kasmet pasaulyje atliekama per 50 mln. eksperimentų su gyvūnais, o Europos Sąjungoje bandymams naudota apie 10,7 mln. gyvūnų. Su jais vykdomi biomedicinos, farmakologijos, kosmetikos ir kitokie tyrimai. Pirmieji eksperimentai su gyvūnais XVII-XVIII amžiais buvo atliekami be nuskausminimo. Jis pradėtas taikyti tik XIX amžiaus pabaigoje. Kamieninių ląstelių tyrimo pradžia laikomas 1961 m. pasirodęs J.E. Till ir E.A. McCulloch straipsnis, kuriame aprašomi kolonijas formuojantys vienetai pelės kaulų čiulpuose. 1981 metais, Nobelio premijos laureatas M. Evans su bendradarbiais, o nepriklausomai nuo jų ir G.R. Martin gavo pelės embrioninių kamieninių ląstelių kultūrą. Apie 2000 m., mokslininkai įrodė, kad iš suaugusios pelės audinių galima išskirti ląsteles, kurios gali duoti pradžią skirtingų organizmo audinių tipų ląstelėms, pavyzdžiui, kaulų čiulpų ląstelės gali išsivystyti į nervų ar kepenų ląsteles ir pan. 2006-2007 m. dvi nepriklausomos grupės paskelbė panašius straipsnius apie pelės (Takahashi ir Yamanaka, 2006) ir žmogaus (Yu ir kt., 2007) suaugusio organizmo kamieninių ląstelių rediferenciaciją (arba dediferenciaciją).
Jeigu jūs nusprendėte įsigyti šunį ir išsirinkote labradoro retriverį, tai jums reiktų žinoti bent elementariausias šios veislės ypatybes. Tik tada jūs išvengsite bendradarbiavimo su pardavėjais, tikinančiais ir siūlančiais „patį super tikriausią labradorą“. Bendras vaizdas apie būsimą augintinį (kad ir kokios veislės jis bebūtų) susidaro sužinojus, koks yra konkrečios veislės standartas. Žinodami, kokius elementarius reikalavimus atitinka labradoro retriveris, galėsite sėkmingai išvengti eilę nesklandumų. Taigi, jūs norite įsigyti veislės standartus atitinkantį labradoro retriverio šuniuką. Visai nebūtina verstis per galvą tik pamačius pirmąjį pasitaikiusį skelbimą. Būtų žymiai naudingiau pamatyti dvi – tris šunų parodas, kuriose pamatysite nemažai labradoro retriverio šuniukų ir susidarysite bendrą vaizdą, kaip turi atrodyti šios veislės šuo. Ten jūs galite pamatyti potencialų savo būsimo šuniuko tėvą, kadangi patinai, kurie yra aktyviai ir civilizuotai veisiami, nepriklausomai ar jie tituluoti, ar ne, nuolat dalyvauja parodose (ir ne tik savame mieste, regione). Toks šuns „formos palaikymas“ yra vadinamas prestižiniu. Kad patinas visada būtų geros formos, jis privalo būti dėmesio centre ir dalyvauti parodose. Prasminga įsigyti pilnavertį šunį ir susipažinti su klausimais, iškylančiais auginant labradoro retriverį (elgesys, auklėjimas), žinoti tos veislės standartus. Būtina nuspręsti, kokios spalvos šuns norite ir ar tai bus patinas, ar patelė.
Manoma, jog Burmos katė (dar kitaip vadinama Burmese, Burmesin, Burma) yra kilusi iš pietryčių Azijos. Mat Tailando rankraščiuose minima kačių veislė garsėjanti tamsiai rudu kailiu, kuri veikiausiai ir buvo Burmos kačių pirmtakė. 1930 m. Džozefas Tompsonas pirmasis į Ameriką atsivežė katę labai panašią į Siamo, tačiau rudos spalvos kailiu. Nors burmos katės yra azijietiškos kilmės, tačiau šiandien ji laikoma amerikietiškąją veisle, kadangi ši veislė būtent čia pirmiausia buvo pripažinta ir pradėta veisti. XX a. po 50-dešimtųjų metų, ši katė iš Jungtinių valstijų pateko į Didžiąją Britaniją, o iš čia paplito ir po visą pasaulį. Burmos katės laikomos vienos ištikimiausių bei prieraišiausių kačių, kurioms labai svarbus ryšys su žmogumi. Su šiomis katėmis būtina nuolat bendrauti, jas kalbinti, todėl užimtiems žmonėms, kurių dažnai nebūna namuose, šių kačių įsigyti nereikėtų. Tuo tarpu šeimoms, turinčioms vaikų, ši katė – idealus naminis gyvūnėlis. Tai labai draugiškos, gero, meilaus ir netgi romaus būdo katės. Be to, jos kitaip nei daugelis kačių, mielai eina pririštos prie pavadėlio. Tiesa, tai labai savimi pasitikinčios, smalsios, protingos katės, puikiai sutariančios tiek su katėmis, tiek su šunimis. Įdomu tai, jog šios iš pažiūros ramios katės tuo pačiu gali būti ganėtinai judrios bei žaismingos. Lyginant su Siamo katėmis, burmos kačių balsas yra tylesnis. Įsigyjant šią katę vis dėlto patartina gerai apsvarstyti, nepamirškite, jog jos gali išgyventi net iki 20-ties metų!
Mokslininkai ligi šiol tebesiginčija, kas į Britaniją atgabeno pirmąsias namines kates - senovės Romos legionieriai ar Finikijos pirkliai. Kaip ten bebūtų, netoli Selčesterio ir Berkšyro miestų, apdegusio namo griuvėsiuose, rasti naminės katės palaikai. Gaisras nusiaubė visą turtingų namų kvartalą ir palaidojo ne tik šeimininkų mantą, bet ir mylimus gyvūnėlius. Tais laikais (maždaug IV mūsų eros amžiuje) katė buvo retas, egzotiškas ir brangus gyvūnas, kurį įsigyti galėjo tik pasiturintys miestiečiai. Tai meilios, švelnios, supratingos, judresnės nei persų veislės katės. Jos labai paplitusios ir mėgstamos ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose. Žmonėms jos patinka, nes yra taikios, kantrios, linksmos, stabilios psichikos, be nereikalingų emocijų katės. Dažniausiai bet kurioje situacijoje išlieka ramios, todėl šeimininkams nesukelia daug papildomų rūpesčių. Gerai jaučiasi gyvendamos kaime ir mieste, kaime mėgsta pamedžioti. Mielai bendrauja su kitomis katėmis ir šunimis. Šios veislės katės plačia krūtine, raumeninga nugara ir pečiais, trumpomis masyviomis galūnėmis, storomis ir apvaliomis letenėlėmis, stora, palyginti trumpa, lengvai išlenkta uodega. Galva apvali, masyvi, snukis platus, smakras tvirtas ir storas, nosis trumpa, tiesi, be įlinkimo kaip „persų“. Trumpos, kiek suapvalintos, viena nuo kitos nutolusios ausys. Didelės apskritos, plačiai atmerktos akys. Jų spalva priklauso nuo kailio spalvos. Kaklas trumpas ir storas. Kailis švelnus, su pavilne.
Šios nepaprastos katės primena ateivius iš kosmoso ir pasakiškas būtybes. Jų kaklas iš pažiūros gležnas, galva plati, trikampė, ausys didžiulės, akys be galo išraiškingos. Devonrekso kailis žaviai garbanotas, be to, šios katės - asmenybės. Dauguma žmonių, kada nors laikiusių devonreksą, nebenori jokios kitos veislės. Devonreksas - protinga švelnaus, meilaus būdo katė. Šios katės dievina žmogaus draugiją ir liūdi paliktos vienos. Jos jaučiasi nepaprastai laimingos, jei aplink kiaurą dieną zuja žmonės, o vienišas devonreksas voljere labai sielvartauja. Šios katės nuo vienatvės net suserga. Devonreksai dideli smalsuoliai ir nenori likti nuošalyje, kai kas nors vyksta. Jūsų pirkiniai bus kruopščiai patikrinti, o svečiai kaipmat virs geriausiais draugais. Šios protingos ir nepaprastai prieraišios katės gali išmokti visokių triukų, pavyzdžiui, atnešti mažus žaisliukus, nesipiktina jos, ir vedamos už pavadėlio. Net senstelėję devonreksai vikrūs ir žaismingi. Jie mėgsta šokinėti, karstytis, ir jei neįtaisysite katei tvirto stulpo nagams galąsti ir kelių aukštų lipynės, ji ims niokoti jūsų baldus. Paprastai devonreksai gražiai sutaria su kitomis katėmis, dauguma nesipyksta ir su šunimis. Šios katės - tikros vaikų draugės. Draskytis joms tiesiog nepatinka. Beveik nesišeria, todėl, daugelio žonių nuomone, tiesiog idealus kambarinis gyvulėlis. Devonrekso kailiukas šiek tiek šiurkštesnis už kornrekso, nes devonreksai turi dengiamuosius plaukus.
Kornreksas - įspūdinga kačių veislė. Jų kailiukas minkštas, garbanotas, beveik nesišeria. Šios veislės katės charakteriu lyginamos su nepriklausomomis ir nepaperkamomis Siamo katėmis. Dar apie kornreksus sakoma, kad jie yra meilūs ir angeliško būdo. Dažnai šis sąrašas papildomas: jos turi ir šuns savybių. Kadangi kornreksai paklūsta dresavimui ir perima šeimininkų gyvenimo būdą, jie gali tapti tikru šeimos nariu. Kornreksai - angliška veislė. Pirmasis kornreksas gimė 1950 metais Kornvalyje. Paaiškėjo, kad kačiukas atsirado dėl savaimingos mutacijos. Jo motinos kailis buvo įprastas, o tėvo - nežinomas. Šiuo gyvūnėliu susidomėję įvairūs veislininkai nusprendė išvesti naują veislę - kates garbanotu kailiu. Kornreksas - grakšti ilgakojė katė pailga galva. Ši veislė išvesta kryžminant namines, britų trumpaplaukes, Siamo ir Rytų trumpaplaukes kates. Ilgainiui susiformavo du kornreksų tipai - europietiškasis (angliškasis) ir amerikietiškasis. Skiriasi jų kūno sudėjimas ir galvos forma. Amerikietiškasis kornreksas mažesnis ir liesesnis už europietiškąjį. Be to, jo kojos ilgesnės, o nosis romėniška. Europietiškasis kornreksas paprastai stambesnis, ne toks perkaręs, o jo nosis tiesi. Šios draugiškos, meilios katės dievina dėmesį ir mėgsta žmonių draugiją. Visą dieną paliktos vienos jos labai kamuojasi, todėl jei jūsų dažnai nebūna namie, įsigykite dvi kates. Kornreksai darniai sugyvena su kitomis katėmis ir šunimis.
Egipto mau tai trumpaplaukiu kačių veisle. Jos kilusios iš JAV išvestos 1950 metais. Manoma kad šios kates gyveno dar pas senumos egiptiečius. Ši kate panaši i senoves egiptiečių "šventa" kate (mau). Tai gražaus kūno sudėjimo katė. Jų akys dideles būna žalios,geltonos spalvos. Jos būna skirtingu spalvų su pailgom dėmėm.