10 000 straipsnių
Ši veislė išvesta Anglijoje apie 1853 m. Ją išvedant, buvo panaudota daug kitų veislių - sumaišyti šiurkščiavilniai Jorkšyro koliai, Anglijos skalikai ir bulterjerai. Veislės pavadinimas kilęs iš Eiro upės pavadinimo. Erdelterjerai gali vedžioti akluosius, yra geri sanitarų, ryšininkų išminuotojų, geologų, dujų trasų priežiūros tarnybų darbuotojų pagalbininkai, puikiai saugo butus ir nuostabiai gerai atlieka penkiakovės pratimus.
Ši veislė išvesta Vokietijoje, jų protėviai ganė avis ir gynė bandas nuo plėšrūnų. XIX a. pab. ši tada dar mažai žinoma veilė imta naudoti paieškos ir karinėse tarnybose ir tai iškart išpopuliarino ją visame pasaulyje. Šios veislės šunys drąsūs, ištvermingi, nepasitikintys svetimais, vyrauja aktyvi ginybinė reakcija, gera uoslė ir klausa, išlavėjęs jų judėjimo aparatas. Tai populiariausia tarnybinių šunų veislė. Spalva: vietomis išsimėtę pilki ar rudi įvairių atspalvių ploteliai; juodi; juodi, o kojos šviesios, šviesūs lopeliai ant pilvo ir kai kuriose galvos vietose. Galva pleišto formos, masyvi, kakolės dalyje normalaus pločio. Perėjimas iš kaktos į snukį palaipsnis. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai. Lūpos sausos, prigludusios. Ausys vidutinio dydžio, aukščiau akių linijos, stačios, smailais galiukais, lygiašonio trikampio formos. Akys ovalo formos, įstrižos, tamsios, prigludę sausi vokai.
Tai sena veislė buvo išvesta Vokietijos pietuose gyvulių pirklių, todėl šunys ilgą laiką buvo vadinami "mėsininkų šunimis". Jie padėdavo perginti į muges galvijus, saugodavo ir nešdavo lengvus krovinius. Dabartinį pavadinimą šunys gavo 1907-8 metais organizavus šios veislės šunų draugiją. Rotveileris - didesnis nei vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto grubaus konstitucijos tipo šuo. Pagal aukštį ties ketera skiriamos keturios ūgio grupės: mažieji (patinų ūgis 60-61 cm, patelių 55-57 cm), vidutinieji (62-64 cm, 58-59 cm), didieji (65-66 cm, 60-61 cm), labai dideli (67-68, 62-63 cm). Formato indeksas: 103-108. Stipraus, pusiausviro, ramaus aukštosios nervinės veiklos tipo. Vyrauja aktyvi gynybinė reakcija.
Šunys mėsėdžiai, bet ėda ir augalinį maistą. Laikomi voljeruose, palapinėse, būdose, namuose. Naminiai šunys skirstomi į 3 grupes: medžiokliniai, tarnybiniai (kartais dar išskiriami kaip atskira grupė sportiniai tarnybiniai), dekoratyviniai. Šunys serga pasiutlige, niežais, kerpančiąja dedervine, kirmėlinėmis ligomis (visomis tomis ligomis gali užsikrėsti ir žmogus). Šuo - seniausias naminis gyvulys. Tai rodo akmens amžiaus archeologiniai radiniai. Manoma, kad dabartinio šuns protėviai leidosi prijaukinami žmogaus todėl, kad galėtų lengviau pramisti, ėsdami atliekas nuo pirmykščio žmogaus "stalo". Šuo pamažu prisirišo prie žmogaus, tapo jo draugu ir pagalbininku medžioklėje, būsto ir daiktų sargu.
Labai sena Kaukazo avių augintojų išvesta veislė. Kaukazo aviganiai saugo bandą nuo plėšrūnų, atlieka tarnybą. Jie labiausiai paplitę Gruzijoj, Armėnijoj ir Azerbaidžiane. Užkaukazės rajonuose šie šunys daug stambesni, o stepių rajonuose - lengvesnio tipo, aukštesni, trumpesnio plauko. Kaukazo aviganiai yra tvirto, grubaus tvirto konstitucijos tipo, pasižymi įgimtu piktumu ir nepasitikėjimu svetimais. Patinų aukštis ties ketera - ne mažiau 65 cm, patelių ne mažiau 62 cm.
Praėjusį pavasarį, pradėjau surašinėti Liškiavos apylinkių šunis, ketindamas patikrinti keletą hipotezių ir susipažinti su tolimesniais kaimynais bei jų kiemsargiais. “Žaliasis pasaulis” atsiuntė moksleivės Dalios Kosmočiūtės anketą “Šuo upninkiečių gyvenime” ir Vilniaus krašto gyvūnų globos ir apsaugos bendrijos parengtą klausimyną. Konsultavausi su Zenonu Butkevičiumi. Ir šis darbas pasirodė labai prasmingas. Dabar galiu patarti kraštotyra besidomintiems moksleiviams: prieš leisdamiesi į tolimus žygius, ištyrinėkite savo ir kaimyno kiemą. Dabar man netgi keista, kad Gyvūnų globos draugija neorganizavo tokio darbo. Mes net neturime lietuviško šunų vardyno. Kiek sugadinome popieriaus spausdindami visokias paikas pranašystes ir naivius sapnininkus, o lietuviškų gyvulių vardų dar neatspausdinome. Šiokia tokia pradžia, tiesa, jau padaryta – “Valstiečių laikraštis” paskelbė Broniaus Lozoraičio ir Loretos Skėraitytės surinktus gyvulių vardus, bet visi žodžiai ten lyg iš maišo papilti. Pirmiausia visus Murdukus, Murmalius, Babaužius, Birbuoles, Kemsius ir Krypuoles reikia atskirti nuo Eolų, Eukaliptų ir Fortūnų. Jaučiame skirtumą? Tarptautiniai ir literatūriniai vardai dabar labai plinta, bet ne jie yra svarbiausi. Jeigu norime išsaugoti savitumą ir tautosakos vertybes, pirmiausia surinkime visus lietuviškus vardus.
Landsyras aukštakojis ir ne tokio gremėzdiško sudėjimo, kaip niūfaundlendas. Jo kaukolė kampuotesnė ir tiesesnė, kailis tankesnis. Niūfaundlendų mėgėjai svarstė, ar nereikėtų abu pogrupius galutinai atskirti, kaip savarankiškas veisles. 1960 m. Vienoje vykęs Tarptautinės kinologijos federacijos posėdis priėmė nutarimą parengti atskirus standartus niūfaundlendams ir landsyrams. Vėliau jie buvo patvirtinti. Pagal federacijos nutarimą lansyras laikomas dėmėtąja niūfaundlendo veislės grupe, o ne atskira veisle, nes abiejų variantų šunų stichija - vanduo. Būdami geri plaukikai, turėdami stiprų gelbėjimo instinktą, jie yra išgelbėję daugybę skęstančiųjų. Turėdami daug puikių bruožų - jie priraišūs ir labai ištikimi, visada gina skriaudžiamus vaikus nuo gręsiančių pavojų, - tapo daugelio pasakojimų ir legendų herojais.
Kol kas Vilniuje neturime gyvūnų globos namų, į kuriuos būtų galima atvežti sužeistus naminius ar laukinius gyvūnus.Tačiau radome išeitį. Vilnius – vienintelis Lietuvos miestas, kuris nuo 2002 metų skiria lėšų sužeistiems gyvūnams gelbėti. Žmonės, radę sužeistą gyvūną, gali drąsiai vežti į artimiausią veterinarijos gydyklą. Galima ir iškviesti veterinarijos pagalbą. Gyvūnams suteikiama pirmoji pagalba, o vėliau, jei reikalingas tolimesnis gydymas, veterinaras, pritarus Vilniaus krašto gyvūnų globos ir apsaugos bendrijai, gydo toliau.
Tikriausiai nedaug suklysime sakydami, kad vienokį ar kitokį voratinklį pastebime jei ne kasdien, tai gana dažnai. Dažniausiai į jį neatkreipiam ypatingo dėmesio, nes tiek pats voratinklis, tiek jį audžiantis voras yra gana dažnai žmogaus kasdieniniame gyvenime aptinkami objektai. Tačiau tikriausiai tik nedaugelis kartą ar kitą yra uždavęs klausimą apie voratinklį ir medžiagą, iš kurios jis padarytas. Gaminti voratinklinį šilką yra viena iš unikalių voro savybių. Skirtingai nuo šilką gaminančių vabzdžių lervų, vorai voratinklinį šilką naudoja grobiui gaudyti. Be vorų, šilką grobiui gaudyti naudoja tik nedaugelis kitų nariuotakojų: kelių šeimų erkės ir kelių rūšių negausių būrių vabzdžiai. Primityvūs vorai voratinklinio šilko grobiui gaudyti dar nenaudojo. Juo buvo išklojamos vorų slėptuvės ir urvai.
Biržų girioje, Padaičių, Kirdonių, Ąžuolynės miškuose, taip pat krūmynuose gana gausu įvairių rūšių žinduolių: stirnų, šernų, elnių, briedžių, vilkų, lapių, pilkųjų kiškių, kiaunių, žebenkščių, usūrinių šunų, šeškų. Upelių ir ežerų pakrantėse gyvena bebrai, kanadinės audinės. Iš retesnių paminėtini žebenkštis, ūdra, baltasis kiškis, lūšis, lazdyninė miegapelė. Iš Latvijos miškų kartais užklysta rudasis lokys. Astravo parke rastos 9 šikšnosparnių rūšys. Šešios iš jų įrašytos į Raudonąją knygą: šikšniukas nykštukas, europinis plačiaausis, kūdrinis pelėausis, rudasis nakviša, Branto pelėausis ir šiaurinis šikšnys.
Dvylika nuomonių – nė vienos abejingos, nė vienos piktos. Nė vieno pašnekovo, kuris nebūtų glostęs žirgui kaklo. Jų lūpomis liudijama patirtis turėtų pranašauti geresnius metus. Nuo vasario dvyliktosios, kai kinų kalendorius paskelbs juos Žirgo metais. Simbolizuodamas jaunystę, jėgą, seksualumą ir vyriškumą, žirgas nuo seno siejamas su ugnimi ir vandeniu, kaip gyvastį teikiančiomis ir sykiu pavojingomis jėgomis. Jo kanopų paliesti trykšta šaltiniai. O kur dar graikų mitologijos mišriosios būtybės arkliažmogiai: kentaurai, silenai, satyrai, – simbolizuojantys nevaržomus instinktus? O kur sparnuotasis baltas dievų žirgas Pegasas – šviesos, džiaugsmo ir pergalės simbolis? Violeta Baublienė, LRT laidos „Stilius" vedėja. „Bendraudama su žmogumi, niekada nesidomiu jo astrologinėmis charakteristikomis ir pagal jas pašnekovo netyrinėju, nebent susikuria konfliktinė situacija – štai tada galiu stereotipiškai paklausti, po kokiu ženklu yra gimęs. Ir dažniausiai paaiškėja, kad aš, Liūtas, „reikalą turiu" su Skorpionu. Tiesa, kartais pasidomiu, kaip Šuo sutaria su kitais kinų gyvūnų rato ženklais, bet jis dažniausiai taikus – su Žirgais ypač turėtų sugyventi, nes juos gano. Nesu žirginio sporto gerbėja, todėl gal tik porą kartų teko joti – nepasakyčiau, kad tai begalinis malonumas: sykį gerokai pakratė, o antrą kartą šiaip taip nurisnojau „iš taško A į tašką B". Tačiau man smagu gėrėtis žirgu, kaip estetine būtybe, ypač treniruotu ir juodu. Jis man – kaip atletiškas supermodelis. O darbiniai arkliai – tik pagarbos verti. Kai išgirstu sakant „darbinis arklys", prieš akis iškyla vaizdas: eina gatve apkūni moteris ir velka į namus dvi dideles rezgines maisto."
Miškas yra ne tik medienos šaltinis, bet jis atlieka ir apsauginę, sanitarinę bei rekreacinę funkcijas. Miškas, be to, žmonėms teikia daugybę kitų naudingų produktų, tai - grybai, uogos, riešutai, vaistažolės, medus ir pan. Lietuvos miškų dirvožemis labai įvairus, o tai sudaro gana palankias sąlygas miško gėrybėms augti, daugintis ir brandinti derlių. Orientaciniais statistikos duomenimis mūsų miškuose kasmet užauga ir subręsta apie 45 tūkst. tonų grybų, 32 tūkst. tonų - vaisių bei uogų, 2 tūkst. tonų - vaistažolių. Šių produktų bendra vertė, ypač pietryčių Lietuvoje, daugiau kaip du kartus viršija medienos vertę. Todėl visai nenuostabu, kad prasidėjus šių gėrybių rinkimo sezonui, žmonės masiškai plūsta į miškus, dėl ko kyla nemažai problemų: padidėja miško gaisrų pavojus, naikinama miško paklotė ir grybiena, laužomi lazdynai, vaistažolių ir vaiskrūmių kerai. Ankstyvas dar neprinokusių spanguolių, bruknių ir riešutų rinkimas, mažina jų vertę. Šiuo metu už miško gėrybių rinkimą mokėti nereikia, todėl mažai dėmesio skiriama ir jų rinkimo laiko, rinkimo būdų reglamentavimui, lankytojų elgesiui miške ir pan.