| | | | | |

Renkamės labradoro retriverio šuniuką

Jeigu jūs nusprendėte įsigyti šunį ir išsirinkote labradoro retriverį, tai jums reiktų žinoti bent elementariausias šios veislės ypatybes. Tik tada jūs išvengsite bendradarbiavimo su pardavėjais, tikinančiais ir siūlančiais „patį super tikriausią labradorą“. Bendras vaizdas apie būsimą augintinį (kad ir kokios veislės jis bebūtų) susidaro sužinojus, koks yra konkrečios veislės standartas. Žinodami, kokius elementarius reikalavimus atitinka labradoro retriveris, galėsite sėkmingai išvengti eilę nesklandumų. Taigi, jūs norite įsigyti veislės standartus atitinkantį labradoro retriverio šuniuką. Visai nebūtina verstis per galvą tik pamačius pirmąjį pasitaikiusį skelbimą. Būtų žymiai naudingiau pamatyti dvi – tris šunų parodas, kuriose pamatysite nemažai labradoro retriverio šuniukų ir susidarysite bendrą vaizdą, kaip turi atrodyti šios veislės šuo. Ten jūs galite pamatyti potencialų savo būsimo šuniuko tėvą, kadangi patinai, kurie yra aktyviai ir civilizuotai veisiami, nepriklausomai ar jie tituluoti, ar ne, nuolat dalyvauja parodose (ir ne tik savame mieste, regione). Toks šuns „formos palaikymas“ yra vadinamas prestižiniu. Kad patinas visada būtų geros formos, jis privalo būti dėmesio centre ir dalyvauti parodose. Prasminga įsigyti pilnavertį šunį ir susipažinti su klausimais, iškylančiais auginant labradoro retriverį (elgesys, auklėjimas), žinoti tos veislės standartus. Būtina nuspręsti, kokios spalvos šuns norite ir ar tai bus patinas, ar patelė.

| | | | | |

Vokiečių aviganis (Deutscher Schaeferhund)

Vokiečių aviganis – nepaprastai populiarus ir universalus šuo. Pasaulinę šlovę ši jauna veislė pelnė savo išskirtinėmis charakterio ypatybėmis ir puikiomis darbinėmis savybėmis. Aiškiai išreikštas gynybinis instinktas,sugebėjimas veikti savarankiškai atliekant apsaugines funkcijas ir tuo pat metu besąlygiškas paklusimas šeimininkui, ypatingas prieraišumas, žaismingumas, noras mokytis, džiaugsmingas komandų atlikimas, drąsa ir užtikrinti veiksmai neįprastoje situacijoje – štai kertinės vokiečių aviganio charakterio ypatybės būdingos šiai šunų veislei. Veislei, kuri įtiks kiekvienam šunų mylėtojui teisingai pasirinkusiam sau keturkojį draugą, nes vokiečių aviganis pasižymi dar ir individualiomis charakterio ypatybėmis – vieni užsikrovę sau atsakomybės naštą, ryžtingi ir pasiryžę džiaugsmingai įvykdyti šeimininko komandas; antri pasižymi intelektu, jautrumu ir noru mokytis; treti yra temperamentingi, pasitikintys savimi ir susivaldantys. Būsimajam vokiečių aviganio šeimininkui reikia tiksliai žinoti ko jis nori iš savo šuns ir žinant tai pasirinkti tinkamą partnerį – šuniuką ar suaugusį šunį. Netinkamai pasirinktas šuo, laikomas netinkamomis sąlygomis, pridarys daug rūpesčių ir pakenks veislės prestižui, nes paveldėtos geriausios šuns savybės liks nepanaudotos. Atitinkamai auklėjant ir auginant galima suformuoti tam tikrą šuns elgseną, tokią kokios pageidauja šeimininkas.

| | | | | |

Ilgaplaukis taksas

Tikėtina, jog taksų veislės šunys kilę iš Vokietijos. Vokiškai jie vadinami Dachshund. Vokiečių kalboje “Dachs” reiškia “barsukas”. Todėl taksų paskirtis yra įlysti į urvą ir išvaryti ten esančius barsukus, lapes ar kitus žvėris. Jie puikiai medžioja ne tik urvuose, bet ir žemės paviršiuje: lodami veja bei suseka žvėris pagal pėdsaką. Nors taksai yra vieni mažiausių medžioklinių šunų, tačiau jų mažas ūgis turi nemažai privalumų. Medžiojant didelius žvėris, pastarieji nebijo mažo taksiuko ir todėl neskuba trauktis. Tokiu būdu taksas nukreipdamas žvėries dėmesį nuo medžiototjo sulaiko grobį. Šie šunys kaip „geri darbuotojai” greitai tapo žmonių vertinami bei mylimi. Todėl jau septyniolikto amžiaus pabaigoje taksai yra paminėti rašytiniuose šaltiniuose kaip medžiokliniai-urviniai šunys. XVII amžiaus pabaigoje iš skalikų nuolat buvo veisiami šunys. Iš jų išsivystė ir trumpakojai taksai. Manoma, jog ilgaplaukiai taksai atsirado kryžminant trumpaplaukius taksus su spanieliais. Todėl jų kailis yra panašus į spanielių: plaukai lygūs, ilgi, minkšti, žvilgantys, trumpiausi ant nugaros, tačiau gerokai ilgesni kaklo srityje, krūtinės apačioje, su puošniomis pašukomis ant vidinių letenėlių pusių bei uodegos. Ilgaplaukių taksų kailio spalva dažniausiai būna rusvai ruda, kaštono spalvos arba juodas su įrudžiu. Ilgaplaukiai taksai yra trumpakojai. Jų priekinės letenėlės yra kreivokos, o pirštai suspausti.

| | | | | |

Prancūzų buldogas

Įprasta manyti, kad prancūzų buldogas kilęs iš anglų buldogo, tačiau “prancūzo” kilmė iš tikrųjų yra gerokai sudėtingesnė. Standarte kaip veislės pradininkai minimi viduramžių šunys alanai – ispanų buldogai, kurių šiuo metu jau nebėra. Tuo pačiu metu, kaip ir pirmieji anglų buldogai, viduramžių Ispanijoje egzistavo kelios buldogų veislės. Pradžioje šie stambūs trumpasnukiai šunys buvo naudojami galvijų bandų palydai, vėliau, kaip ir Anglijoje, jie dalyvavo “bulių kovose”. Žymiausias tokių “rungtynių” centras buvo Burgoso miestas. Čia kovose dalyvaudavo burgoso buldogai, panašūs į dabartinius prancūzų buldogus stačiomis ausimis. Be abejo, prancūzų buldogas daugelį išvaizdos bruožų paveldėjo iš anglų buldogo – ypač tai matyti korpuse. Pagal plačiai pripažįstamą teoriją išvedant veislę dalyvavo mažieji anglų buldogai, arba toi-buldogai, kuriuos veisė Anglijoje XIX amžiaus viduryje, po to, kai “bulių kovos” buvo uždraustos. Tuo metu Anglijoje prasidėjus industrinei revoliucijai, į žemyną, o ypač į Prancūziją ėmė masiškai migruoti kvalifikuoti darbininkai, kartu išsiveždami ir mažuosius anglų buldogus. Tai buvo nedideli, vos 6 kg svorio, labai skirtingos išvaizdos, galvos ir ausų formos šunys. Anglijoje buvo gausu šių šunų, tačiau jie nebuvo labai populiarūs tarp standartinių, stambiųjų anglų buldogų, dalyvavusių “bulių kovose”, mėgėjų. Šie toi-buldogai buvo mielai sutikti Prancūzijoje. Ten juos ėmė kryžminti su burgoso buldogais, gal ir su terjerais bei mopsais.

| | | | | |

Laikos

Laikų tėvynė – Eurazijos šiaurės miškų zona. Ten su jomis medžiojami kailiniai žvėreliai, stambūs plėšrūnai, paukščiai. Lietuvoje šie šunys paplito neseniai, kai pagausėjo ir buvo pradėta medžioti daug kanopinių žvėrių. Tai stiprūs, tvirto kūno sudėjimo, energingi, drąsūs šunys. Charakteringi laikų požymiai yra pleišto pavidalo “sausa” galva, stačios ausys, uodega užriesta taip, kad sudaro uždarą žiedą (“riestainį”). Medžioklės instinktas išreikštas stipriai. Gera klausa, uoslė, regėjimas. Todėl lengvai ir savarankiškai aptinka žvėrį ar paukštį. Bėgantį žvėrį persekioja ir puldamos sustabdo be lojimo. Azartiškai aploja tik stovintį žvėrį (tupintį paukštį) ir, sukoncentruodamos jo dėmesį j save, suteikia galimybę medžiotojui prisėlinti prie žvėries (paukščio) šūvio atstumu. Sužeistą žvėrį suseka pagal kraujo pėdsaką. Suranda ir atneša nušautą ar tik pašautą paukštį. Vienodai gerai tinka medžioti visais metų sezonais. Laikos labai prisiriša prie šeimininko, nereiklios, žmonių nepuola. Todėl tinka laikyti ir miesto sąlygomis. Laikų kailis tankus. Spalva labai įvairi: juodos, rudos, pilkos, baltos – vienspalvės ir margos. Dar skiriamos keturios laikų veislės: karelų – suomių (smulkiausia), rusų – europinė, Vakarų Sibiro (abi vidutinio dydžio) ir Rytų Sibiro (stambiausia).

| | | | | |

Veislė iš arti: Airių seteris

Seteriai – XIX a. pradžioje Anglijoje susiformavusių ilgaplaukių skalikų grupė. Jie atsirado, vietinius sunkiasvorius ilgaplaukius skalikus kryžminant su pointeriais, springerio spanieliais, airių vandens spanieliais, o pagal kai kuriuos šaltinius buvo įlietas netgi škotų aviganių ir kurtų kraujas. Iki XIX a. vidurio seteriai buvo vadinami spanieliais. Pavadinimas “Setter” kilo iš žodžio “set” – taip angliškai vadinama tilktis*. Škotijoje buvo paplitę juodi su įrūdžiu, Anglijoje – balti juodadėmiai, o Airijoje – balti raudadėmiai šunys. Iš pastarųjų artimo kryžminimo ir atrankos būdu buvo išveisti raudonieji airių seteriai (irish red setter). 1860 metais Birmingeme įvyko II Anglijos medžioklinių šunų paroda. Joje iš seterių grupės buvo išskirti raudonieji airių seteriai. Lygiai po metų seteriai galutinai suskirstyti į anglų, airių ir škotų seterius. XX a. pradžioje buvo atkurta beveik išnykusi senovinė baltų raudadėmių airių seterių (irish red and white setter) veislė. Airių seteriai pasaulyje yra viena populiariausių šunų veislių. Šių metų pasaulinėje parodoje buvo įregistruoti 94, kaimyninėje Estijoje į parodas susirenka 30- 40, Latvijoje 10 – 20 šios veislės šunų. JAV, Kanadoje ir Australijoje veisiami airių seteriai skiriasi nuo Europoje veisiamų. Europietiško (angliško, senojo) tipo seteriai ramesnio būdo, neaukšti, masyvūs, jų galvos stambios. Amerikietiško (naujojo) tipo šunys subtilūs, elegantiški. Jų kailis ilgas ir vešlus, o judesiai lengvi ir išdidūs.

| | | | | |

Vidurines azijos aviganis

Tai sena aviganių veislė, Vidurinės Azijos avių augintojų išvesta bandai saugoti ir ginti nuo plėšrūnų bei apsaugos tarnybai. Tie šunys didesni nei vidutinio ūgio, tvirtai sudėti, stiprūs, drąsūs, nepasitikintys svetimais, nereiklūs, lengvai prisitaikantys prie įvairių klimato sąlygų. Dėl šių sąvybių jie plačiai paplitę. Vidurinės Azijos aviganis grubaus, konstitucijos tipo, neretai turintis tendenciją į purumą. Patinų aukštis ties ketera – ne mažiau kaip 65 cm, patelių – ne mažiau kaip 60 cm. Formato indeksas: patinų – 100 – 105, patelių – 102 – 108. Šios veislės aviganiai – stipraus, pusiausviro, ramaus nervinės veiklos tipo, aktyvios gynybinės reakcijos. Lytinis dimorfizmas ryškus. Kaulai masyvūs, raumenys stiprūs. Oda stora, pakankamai elastinga, kartais nuo kaulo susiraukšlėjusi. Plaukas tiesus, šiurkštus, tankus poplaukis, ant galvos ir priekinėje kojų dalyje trumpas, prigludęs. Pasitaiko šunų su ilgesniais plaukais (7 – 8 cm) ant ausų, kaklo, užpakalinėje priekinių ir užpakalių kojų pusėse bei ant uodegos. Kiti – su trumpesniais (3 – 5 cm), prigludusiais plaukais. Vidurinės Azijos aviganiai būna balti, juodi, pilki, palši, rausvi, tigriniai margi ir dėmėti. Galva masyvi, kaukolės dalyje plati, skruostikauliai stiprūs. Kakta plokščia, perėjimas į snukį vos pastebimas. Galva, žiūrint iš priekio ir iš viršaus, lygiašonio trikampio formos, o iš profilio – buka su stora kabančia viršutine lūpa. Šviesaus atspalvio šunų nosies veidrodėlis gali būti rudas.

| | | | | |

Šunų veislės: Airių terjeras

Airiai tvirtina, jog terjerai – seniausia jų šunų veislė. Šituo galima patikėti, nes airių terjerai – tikros Barbės devyndarbės, beje, visus darbus nudirbantys labai gerai. Ką jie moka? Mielai gaudo peles ir žiurkes, uoliai sargauja, protingai talkina medžiotojams – tiek laukuose, tiek miškuose, tiek ir ežere ar upėje, nes mėgsta plaukti. Tiesa, baisiai nekenčia kačių, pikti su kitais šunimis, gali pulti avis ar ožkas, bet nuo šito galima atpratinti. Tad ar bereikėjo geresnio šuns senų laikų airių valstiečiui. Airių terjerai gana tvirti, atsparūs, turi daug jėgos, jų kailis šiurkštus. Nors iš išvaizdos airių terjerai ir neatrodo labai geraširdžiai – juose greičiau įžiūrėsime nuolatinį pasirengimą stoti kovon, vis dėlto namuose, jie yraramūs, geri, net švelnūs. Sunkėliau tiems šeimininkams, kurie “prie tingulio” – airių terjerams būtina išeikvoti savo energiją, todėl su jais reiktų daugėliau pavaikštinėti, net pabėgioti. Žinoma, ir šunį galima paversti tinginiu, bet tai jau bus ne tikras, o žaislinis šuo. Dauguma airių terjerų dar “tikri”, nepraradę protėvių savybių, nes šiaip sau laikomų ne ne itin gausu. Dažniausiai airių terjerai dar tebetarnauja senose tarnybose – sargauja, medžioja. Seniau airių terjerų buvo įvairių spalvų – juodų, rudų, baltų, rausvų, juodai rudų. Prieš šimtą metų įsikūrus airių terjerų augintojų klubui, nutarta parinkti vieną kokią spalvą, todėl dabar šie terjerai būna rausvai rudi ar rausvai rudi su aukso ar šiaudų atspalviu.

| | | | | |

Čiau-čiau

Daugelį šimtmečių čiau – čiau buvo auginami Kinijos imperatoriaus rūmuose ir visoje Kinijoje. Iki šiol neišaiškinta, ar jų tėvynė Kinija, ar atvežti iš Tibeto arba Mandžiūrijos. Iš Kinijos čiau – čiau pateko į Angliją, kur šunų mylėtojai, naudodami grynaveislį veisimą ir atranką, išvedė veislę, netrukus paplitusią Europoje ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čiau – čiau būdinga liūto išvaizda, mėlynas liežuvis, savitas charakteris ir elgsena. Tai stiprių nervų, ramus, neagresyvus, bebaimis šuo, labai atsidavęs šeimininkui, tik juo pasitikintis ir pasirengęs jį pasiaukojamai ginti. Čiau – čiau savarankiškas, nepriklausomas ir nedresiruojamas. Tai rimtas, nesuprantantis juokų, neturintis jumoro jausmo, nemokantis žaisti šuo. Jis puikus ramybę mėgstančio žmogaus palydovas ir bendražygis. Čiau – čiau vengia triukšmo, draugystės su kitais ir nori turėti šeimininką, kuris jį supratų ir neįsakinėtų. Čiau – čiau veislės taisyklingų proporcingų ir harmoningo kūno sudėjimo, išdidžios laikysenos ir didingos elgsenos. Uodegą visada laiko užriestą ir prigludusią prie nugaros. Minimalus aukštis ties ketera – 45,5 cm. Galvos kaukolė plokščia ir plati, palaipsniui pereinanti iš kaktos į snukį. Skruostai po akimis iškilę. Snukis normalaus ilgio ir platus nuo akių iki nosies veidrodėlio. Nosies veidrodėlis stambus ir platus, visada juodas, išskyrus šviesius arba baltus šunis, kurių nosies veidrodėlis gali būti ir šviesesnės spalvos.

| | | | | |

Ar yra tokia veislė jagdterjeras? Kaip jis atrodo? Koks jo ūgis?

Vokiečių Jagdterjeras buvo sukurtas daugiau kaip prieš 80 metų Vokietijoje, sukryžminus senajį Anglų Foksterjerą ir juodąjį bei gelsvai rudąjį medžioklinį Terjerą. Bėgant metams, atrankos būdu buvo gautas šiuolaikinis Vokiečių Jagdterjeras – šuns veislė skirta medžioklei. Jungtinis Kennelio šunų klubas pripažino šią veislę tik 1993 m. sausio 1 d. Vokiečių Jagdterjeras palyginti nedidelis šuo, todėl jis gali būti auginamas namuose, keliaujant jį galima vežiotis automobilyje. Suaugusio šuns svoris būna nuo 8 iki 9 kg, kalės – nuo 6,8 iki 7,7 kg. Ūgis ties ketera neviršija 40,5 cm. Jagdterjeras dažniausiai būna juodas su gelsvai rudomis dėmėmis, kurios būna ant kojų, nasrų, truputį virš akių ir ausų viduje. Galimi ir kitokių spalvų Jagdterjerai – rausvai rudos, gelsvai rudos, rudos, raudonos, pilkos. Kailis tankus, kietaplaukis. Nors Jagdterjeras yra medžioklinis šuo, dėl savo nedidelio ūgio jis dažnai auginamas kaip “kambarinis” šuo. Tai labai aktyvus, ištvermingas, ištikimas šuo, todėl mėgsta, kai su juo bėgiojama, žaidžiama. Dėl šeimininkų ir šeimos saugumo gali paaukoti net savo gyvybę. Naudojamas medžioklėse “po žeme” (urvuose), “ant žemės” (varant, ieškant sužeistų žvėrių) bei vandenyje (vandens paukščių medžioklėse).