| | | | | |

Juodasis terjeras

Ši veilė išvesta “Raudonosios žvaigždės” veislyne (prie Maskvos), kryžminant erdelterjerus, ryzenšnaucerius bei rotveilerius. Kai kurie šios veislės šunys turi niūfaundlendo, vokiečių aviganio ir Kaukazo aviganio genų. Juodieji terjerai aukštesni nei vidutinio ūgio, tvirto ir tvirto grubaus konstitucijos tipo, pikti, nepasitikintys svetimais žmonėmis, gerai prisitaikantys prie įvairių klimato sąlygų. Naudojami apsaugos tarnybose.

| | | | | |

Bulterjeras

Jau iš pavadinimo galima spręsti, kad bulterjeras išvestas kryžminant anglų buldogą su terjeru. Vėliau grynaveislio veisimo metodu praėjusio šimtmečio pabaigoje susiformavo nauja veislė, išsaugojusi visas gerąsias protėvių savybes. Bulterjeras nepaprastai ištvermingas, atkaklus, nepavargstantis, mažai reaguojantis į sužeidimus, kartu ramus, drąsus, greitas ir judrus šuo, turi gerų gynybinių ir medžioklinių savybių.

| | | | | |

Basetas

Tai trumpakojai šuneliai, kilę iš senųjų prancūzų šunų veislių. XIX a. viduryje basetai pateko į Angliją, kur buvo išveista angliška šios veislės atmaina. Tai stambesni šunys negu prancūzų basetai. Kai kuriose šalyse basetai auginami kaip medžiokliniai. Jie negreiti, tačiau labai atkakliai persekioja žvėrį, garsiai loja. Su basetais šeimininkas turi būti labai kantrus, nes šie šuneliai yra savarankiški ir nepriklausomi.

Niūfaundlendas
| | | | | |

Niūfaundlendas

Iki šiol neaišku, kur atsirado pirmieji niūfaundlendų veislės šunys. Vieni teigia, kad šios veislės šunys buvo įvežti į Niūfaundlendo salą iš Europos, po to vėl atgal. Kiti įrodinėja, kad niūfaundlendas – amerikietiškos veislės šuo. Neginčytina tik tai, kad į šią veislę dėmesį atkreipė anglai Niūfaundlendo saloje. Iš to ir kilo pavadinimas. Vėliau jie buvo atgabenti į Europą. Čia veislė ilgą laiką buvo gerinama ir labai išpopuliarėjo XIX a. II pusėje. Dėl ištikimybės šeimininkui, drąsos ir kitų puikių savybių jie tapo dailininkų, poetų susižavėjimo objektu. Įžymus anglų dailininkas Landsyras yra nutapęs baltą su juodomis dėmėmis niūfaundlendą, gelbstintį iš vandens mergaitę.

| | | | | |

Anglų Koker spanielis

Kokerio spanielis kilęs iš senovinių Ispanijos medžioklinių šunų veislių. Vėliau Anglijoje buvo išvesta keletas šiuolaikinių spanielių veislių, tarp jų ir anglų Kokerio spanielis. 1880 metais anglų Kokerio spanieliai pateko į Ameriką, kur pakito selekcijos dėka ir 1940 m. Tapo savarankiška veisle; buvo patvirtintas ir standartas. Nuo savo anglų giminaičio jis skiriasi tankesniu kailiu ir kampuotesne galva. Tai nestambus, stiprus šuo, masyvaus ir sauso sudėjimo, nukarusiomis ausimis. Patinų aukštis ties ketera – 38 – 39,5 cm, patelių – 35,5 – 37 cm. Galva gerai išvystyta, apvali. Ryškus perėjimas iš kaktos į snukį. Kaklas normalaus ilgio, stiprus, be klosčių. Liemenį sudaro kompaktiška nugara, gili ir plati krūtinės ląsta, raumeningos suapvalintos strėnos. Priekinės kojos lygiagrečios, gerai išvystyta kaulų ir raumenų sistema. Užpakalinių kojų blauzdos storos, tvirtos. Letenos apvalios, pirštai tvirti, suspausti. Uodega laikoma nugaros linijoje, trumpinama. Kailio plaukai šilkiniai, tiesūs arba truputį garbanoti, ant snukio trumpi, ant kūno tik vidutinio ilgio, ant ausų, krūtinės, pilvo, kojų labai ilgi, elastingi. Kokerio spanieliai būna vienos, dviejų ar net kelių spalvų. Vienspalviai šunys turi būti be baltų dėmių.

Dalmatinas
| | | | | |

Dalmatinas

Kur pasirodė pirmieji šios veislės šunys, tiksliai nežinoma. Manoma, kad jų tėvynė Indija, iš kur jie pateko į Graikiją, Jugoslaviją ir Dalmatijos pakrantę Venecijos įlankoje. Čia jiems ir prigijo dalmatino vardas. Vėliau jie paplito po kitas šalis. Tai labai sena veislė, kuri nekito jau daugelį šimtmečių. Tai patvirtina gausios graviūros, paveikslai, skulptūros. Dalmatinai greiti, ištvermingi, tvirto sudėjimo, tad galėjo lydėti šeimininką ilgose kelionėse. Įdomu tai, kad miško keliais šie šunys visada bėgdavo ekipažo priekyje, rodydami kelią arkliams. Šios veislės šunys nepanašūs į jokius kitus, išsiskiria įdomiu charakteriu.

| | | | | |

Špicas

Špicai – ypač dekoratyvūs, lengvi, judrūs šuneliai. Jiems būdingas smailas snukis, stačios ausys ir susukta į žiedą, užriesta ant nugaros uodega. Tai labai sena iš durpinio šuns kilusi veislė. Ilgus tūkstantmečius bendraudami su žmogumi, špicai tapo labai protingi, atsidavę šeimininkui ir jo šeimai, nepasitikintys svetimais, geri sargai. Špicai skirstomi į penkis tipus: nykštukiniai, miniatiūriniai, vidutiniai, didieji ir volfšpicai. Visus juos, išskyrus nykštukinius ir miniatiūrinius (išvesti Anglijoje), išvedė Vokietijos šunų mylėtojai. Šie šuneliai labai lengvai dresiruojami.

Dogas
| | | | | |

Dogas

Dabartinių dogų protėviai – skitų genties šunys. Viduramžiais žmonės vesdavosi dogus į stambių ir plėščių žvėrių, dažniausiai meškų ir šernų, medžioklę. Dogai tyliai ir žaibiškai atakuoja priešą. Jie sunkiai dresiruojami, reikalauja švelnumo ir griežtumo. Tinka butų apsaugai. Vienur jie vadinami Danijos, kitur Anglijos dogais. Vokietijoje dogų veisimo centras buvo Ulmo miestas, todėl Vokietijoje juos dažniausiai vadina Ulmo dogais. 1979 metais pirmą kartą buvo nustatytos veislės žymės ir ji pavadinta vokiečių dogu.

| | | | | |

Toiterjeras

Dėl šios veislės kilmės irgi nėra vieningos nuomonės. Ji išvesta ilgos ir stropios atrankos būdu. Nors toiterjeras labai mažas (kai kurie šuneliai nesveria nė kilogramo), bet turi daugelį požymių, būdingų dideliems šunims. Jis pasižymi puikia klausa, uosle, nereiklus. Negailėdamas savęs, jis gina šeimininką, įnirtingai loja ant įsiveržusio pašalinio žmogaus. Šį mažą šunelį gali auginti pagyvenę žmonės. Kailis trumpas, todėl jis labai bijo šalčio. Šaltu metų laiku rekomenduotina aprengti specialia apranga.

Kolis – škotiškas aviganis
| | | | | |

Kolis – škotiškas aviganis

Labai sena škotiškos kilmės aviganio veislė. Šios veislės šunys jau buvo žinomi XIII amžiuje, bet per tą laiką ši veislė labai pakito. Dabartinės kolio veislės šuns išvaizda susiformavo XVIII a. gale Škotijoje. Šiuo metu šios veislės šunis mėgėjai veisia ir naudoja butų apsaugai bei sportui. Tinkamai dresiruojant jie būna geri sargybiniai ir šeimininkų gynėjai, paieškų ir gelbėjimo tarnybų darbuotojų, geologų pagalbininkai, aklųjų vedliai. Galva pleišto formos, ilga, siaura, sausa. Perėjimas iš kaktos į snukį neryškus. Snukio ilgis beveik lygus pusei galvos ilgio. Snukio linija lygiagreti kaktos linijai arba truputį nuleista žemyn. Pasitaiko ir kumpanosių šunų. Lūpos sausos, prigludusios. Nosies veidrodėlis juodas. Ausys trikampio formos, nedidelės, stačios, į priekį nuleistais galais. Akys nedidelės, migdolų formos, įstrižos, tamsios, vokai sausi, prigludę. Dantys balti, stambūs, sukandimas žirklių principo. Kaklas sausas, aukštai pakeltas, trumpesnis už galvą.