| | | | | |

CRX Cornish rex / Kornvalio reksas

1946 metais netoli vienos Berlyno ligoninės buvo aptikta pirmoji katė banguotu kailiu, kaip įprastinės Europos trumpaplaukės katės mutantė. Bet tada, kapituliavus Vokietijai, vokiečių kačių mėlytojams šios veislės selekcija nerūpėjo. Prioritetas banguotų kačių veisimui buvo skirtas Kornvaliui (Anglija). Būtent tuo metu Anglijoje, Kornvalio grafystėje, vienoje fermoje gimė kačiukas banguotu kailiu. Toje fermoje žmonės vertėsi triušių veisimu. Būtent to kačiuko kailis ir buvo panašus į reksų veislės triušių kailį. Fermos šeimininkė parodė savo naująjį kačiuką genetikams ir taip sužadino jų didelį susidomėjimą šia nauja veisle. Jie tyrinėjo mutantą ir galiausiai jį pavadino Cornish Rex (pagal vietovę, kurioje jis ir atsirado). Praėjus keliems metams, 1960 m., taip pat Anglijoje, bet šįsyk – Devonšyro grafystėje, buvo aptikta banguota katė. Jos vardas buvo Kirli. Kirli ir jos palikuonys buvo sukryžminti su reksu iš Konvalio, bet gimė katės su normaliu lygiu kailiu. Sukryžminus vokiečių arba amerikiečių reksus, kurie tuo metu pasirodė Ohajo ir Oregono valstijose (Amerika), nedavė laukiamo rezultato. Išaiškėjo, jog kalbama jau apie kitas mutacijas, su visiškai kitokiu genu. Paskutinioji reksų variacija buvo pripažinta kaip devon-reksai. Nepaisant to, 1959 m. JAV, Oregono valstijoje, pas šeimininką Stringchemą atsirado katė, vardu Kinki Marcela. Ji pragyveno 13 metų, bet apie jos palikuonis nieko nežinoma.

| | | | | |

Cymrik (Cymric) katė

Mankso (Manx) katė yra sena veislė, literatūroje žinoma jau daugelį šimtmečių. Ši veislė pradėta rodyti prieš šimtą metų organizuotose kačių parodose. Katė kildinama iš Man salos, kurioje dabar pasitaiko šios veislės standartą atitinkančių ilgaplaukių kačių, natūraliai gimstančių dviejų trumpaplaukių tėvų vadoje. Tai rodo, jog Cymric ir Manx galima laikyti gimininga veisle. Cymrikai ir Manksai yra veislės, šiendien susilaukiančios daug susižavėjimo dėl gražios išvaizdos ir puikaus būdo. Geri, kompanijos mylėtojai, ištikimi kaip šunys, reikalaujantys daugybės žmonių dėmesio. Jų balsas yra švelnus, katės kalba snukučio ir kūno išraiškomis. Manksų veisėjai ypač rūpinasi kačių sveikatingumu, stengiasi išvengti paveldimų ligų ir dalyvauja įvairiuose kačių sveikatingumo projektuose, iš kurių paminėtini The Manx Kitten Health Project, vadovaujamas, S. Little, Trumpauodegių kačių genetinių tyrimų programa, vadovaujama L. Lyons. Cymrikai ir Manksai yra puikūs medžiotojai, labai vikrūs, nežiūrint į tai, kad jų uodega trumpa arba jos iš viso nėra, ilagaamžiai, geros sveikatos, puikūs žmogaus kompanionai, mokantys šeiminikui „kalbėti“ snukio išraiška ir kūno kalba. FIFe Cymrikus kaip atskirą veislę pripažino 2005 metų gegužę, kur Generalinė Asamblėja patvirtino šios veislės standartą.

| | | | | |

Mankso (Manx) katė

Mankso (Manx) katė yra sena veislė, literatūroje žinoma jau daugelį šimtmečių. Ši veislė pradėta rodyti prieš šimtą metų organizuotose kačių parodose. Katė kildinama iš Man salos, kurioje dabar pasitaiko šios veislės standartą atitinkančių ilgaplaukių kačių, natūraliai gimstančių dviejų trumpaplaukių tėvų vadoje. Tai rodo, jog Cymric ir Manx galima laikyti gimininga veisle. Ilgaplaukės šios veislės atstovės stebinančiai pasirodė registruotų veislinių kačių veisimo programoje prieš 50 metų Kanadoje. Veisėjai buvo sužavėti kačiukų meilumu, todėl su entuziazmu siekė šios veislės tarptautinio pripažinimo. Po 30 metų CFA (The cat fancier Asociation) Manks veismo komisija ilgaplaukes ir trumpaplaukes Manks kates pripažino kaip vieną veislę, atskiriant kates pagal kailio ilgį ir struktūrą. FIFe (Federation International Feline) Manksų veisėjai ilgą laiką buvo susidomėję ilgaplaukių Manks kačių pripažinimu dėl daugelio priežasčių. Tarptautinėje felinologų federacijoje (FIFe) Manks veisimo komisija gavo sutikimą siekti ilgaplaukių Manks pripažinimo atskira, savarankiška veisle. Tai yra stulbinanti, moderni ilgaplaukių kačių veislė. Vados dydis, palyginus su kitomis veislėmis, yra aukščiau vidurkio. Vienoje vadoje būna net iki aštuonių kačiukų. Trumpauodegiai dominuoja, bet pasitaiko paveldėjimų su ilgomis uodegomis ar kitomis uodegos ilgio varaiacijomis. Vadoje kačiukai gali gimti su nevienodo ilgio uodegomis: ilgauodegiai, beuodegiai, trumpauodegiai.

| | | | | |

Lietuvoje – pirmieji Meino meškėnai

Lietuvos felinologų draugija “Bubastė” užregistravo pirmąją Meino meškėnų vadą šalyje. Tai didžiausia naminė katė. Veislė išvesta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje 1960-aisiais. Meino meškėnas visą laiką buvo laikomas Šiaurės Amerikos aborigenų kate. Šios veislės atsiradimą supa daugybė legendų. Iš pradžių Meino meškėnams buvo priskiriami tik tie, kurie turėjo rainą kailį, ir tik vėliau buvo įvestos kitos spalvos. Remiantis mitais, šios veislės protėviai – šešios katės – buvo išsiųstos karalienės Marijos Antuanetos liepimu, kai ji ruošėsi pabėgti iš Prancūzijos revoliucijos metu. Tačiau šiuo metu daugelis felinologų mano, kad ši veislė atsirado sukergus trumpaplaukes kates su ilgaplaukiais užsienietiškais patinais, kurie buvo atvežti į Naująją Angliją vikingų arba jūreivių. Pirmieji Meino meškėnai literatūroje paminėtos 1861 metais. Jie dalyvavo pirmose parodose Bostone ir kėlė konkurenciją turkų Angoros katėms. Kai 1900 metais atsirado persų veislės katės, Meino meškėnams teko pasitraukti. Ir nors jie liko mėgstamiausia veisle Naujojoje Anglijoje, jų populiarumas vėl išaugo tik 1950-aisiais. Visos Meino meškėno savybės rodo, kad jis išgyventų ir itin nepalankiomis sąlygomis. Storas kailis, stambūs kaulai – medžiotojui būdingi bruožai. Kailio struktūra tokia, kad šios katės gali lengvai apsisaugoti nuo lietaus ar sniego, o ilgą žiemos naktį – nuo šalčio. Jų didelės akys ir ausys – taip pat išlikimo bruožai.

| | | | | |

Balio katės

Išvestos 1963 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose po Siamo kačių mutacijos, tarsi savotiškos ilgaplaukės Siamo kates. Jos pusilgio plauko, elegantiškos, lengvos, raumeningos. Galva vidutinio dydžio, pleišto pavidalo, ausys ilgos, stačios. Akys migdolo pavidalo, mėlynos. Kaklas (taip pat ir galunės) plonos, ilgas, letenelės mažos, apvalios. Uodega ilga, smailiagale. Ant kaklo nėra ,,apykaklės”. Kailio spalva – kaip ir Siamo kačių. Tai protinga, žvali, tvirto charakterio katė. Balio katės žaismingos iki pat senatvės. Jos gali visą dieną dūkti su žaislais, o stulpą nagams galąsti irgi drožia be atvangos. Balio katės mėgsta žmonių draugiją ir liūdi. paliktos vienos. Jei jūsų dažnai nebūna namie, įsigykite savo augintinei draugę. Balio katės gražiai sutaria su kitomis katėmis, be to, priešingai nei kitoms veislėms, joms nereikia savos teritorijos. Šių kačių šeiminikai teigia,kad jos reiklesnės už dvi ar tris paprastas kates. Tai labai prieraišios katės. todėl jas galima išmokyti visokių gudrybių, kaip antai atnešti popieriaus gniužulėlius. Dauguma Balio kačių nejaučia jokios neapykantos pavadeliui. Balio katės kačiukai gimsta balti. Tipiškas himalajinis raštas išryškėja vėliau. Kailiukas įgyja suaugusios katės spalvą tik po metų.

| | | | | |

Turkų angoros veislės istorija

Turkų angora – viena iš pačių seniausių kačių veislių. Pirmiausia Turkų angora minima balta. Kalbama, jog šios veislės katės senovėje buvo laikomos persų šachų rūmuose ir buvo skirtos… rankoms valytis po gausių puotų – lyg šluostės. Mat sausas ir ilgas kailis lengvai nuvalo riebalus ir purvą. Laikui bėgant Didžiuoju šilko keliu ilgaplaukės švelniakailės katės buvo atgabentos į Mažąją Aziją, Persiją, Tibetą, Indiją. 1614-1626 metais italų aristokratas ir keliautojas Pietro della Valle, keliaudamas Vakarų Europa, Turkija, Persija, pastebėjo plačiai paplitusią Europoje nematytą ilgaplaukių kačių veislę. Italo amžininkas prancūzas Nicola-Claude Fabri, seigneur de Peiresc pirmasis Europoje ėmė veisti šias kates. Šios katės buvo prancūzų kardinolo de Rišeljė numylėtinės. Štai kaip šis žvėrelis aprašomas Bremo knygoje „Naminė katė“ (1893m.): „Angora – nepriekaištingai balto kailio nuostabių žydrų akių katė. Jei rainoms naminėms katėms balta kailio spalva gali pasitaikyti kaip anomalija, tai Turkų angoroms ji yra tipinė. Angorų veislės kačių būna ir pilkų bei geltonų, tačiau dažniausios – baltos. Šiais laikais grynakraujės katės – didžiulė retenybė ir turbūt pačios gražiausios. Jų kailis – ilgas, primenantis šilką, ypač tankus kaklo, krūtinės srityje, ties pilvu ir uodega. Tai draugiška kambarinė katė.“ Tokią katę laikyti galėjo tik turtingieji. Rašytiniuose šaltiniuose minimos ir margos Turkų angoros.

| | | | | |

Rytų katė

Rytų katės (Oriental) nėra visiškai nauja veislė, tai seniai pamirštos , turinčios tuos pačius protėvius kaip ir Siamo (Bengalijos) katės. Šios veislės atnaujinimo programa buvo pradėta Didžiojoje Britanijoje prieš Antrąjį pasaulinį karą, o pripažinimo sulaukė tik apie 1960-uosius. Dabar jos sparčiai užkariauja JAV ir ypač Europą. Spalvų įvairovė (41 spalva), nesudėtinga priežiūra ir veisimas, elegancija ir ypatinga inteligencija, paveldėta iš Siamo kačių, pavergia žmones. Rytų katės dažnai lyginamos su šunimis: nepaprastai prisiriša prie šeimininko, ištikimos, žaismingos ir smalsios. Šaukiamos jos atsiliepia, išmoksta komandą “aport”, prisitaiko prie pavadėlio. Triukšmingos, mėgsta visur dalyvauti ir pareikšti savo nuomonę, subartos moka “atsikalbinėti”. Draugiškos visiems šeimos nariams, nepaprastai moka bendrauti su vaikais ir neužsimiršta žaisdamos (saugo žmogų, neįdreskia). Toks yra mano Kolynas (Kolin Tora), atkeliavęs iš Prahos. Jis gana retos – lelijinės spalvos. Kolyno tėvas buvo Siamo katinas, o motina – lelijinė Rytų katė. Gana rajus, todėl tenka reguliuoti maitinimą – kokybiško maisto duoti nedideliais kiekiais. Atrodo lengvas, tačiau, paėmęs į rankas, iškart jauti svorį – Kolynas labai raumeningas (sveria apie 4,5 kg). Sakoma, kad Rytų katės – didžiųjų plėšriųjų kačių mažytė kopija.

| | | | | |

Meino meškėno katė (MCO Maine coon)

Meino meškėno katė visą laiką buvo laikoma Šiaurės Amerikos aborigenų kate. Nepaisant to, šios veislės atsiradimą supa daugybė legendų. Iš pradžių Meino meškėno katėms buvo priskiriamos tik tos, kurios turėjo rainą su įrudžiu kailį, ir tik vėliau buvo įvestos kitos spalvos. Mitas teigia, kad šios veislės protėviai, 6 katės, buvo išsiųstos karalienės Marijos Antuanetos liepimu, kai ji ruošėsi pabėgti iš Prancūzijos revoliucijos metu. Tačiau šiuo metu daugelis felinologų mano, kad ši veislė atsirado sukergus trumpaplaukes kates su ilgaplaukiais užsienietiškais patinais, atvežtais į Naująją Angliją vikingų arba jūreivių. Pirmos Meino meškėno katės buvo užregistruotos literatūroje 1861 metais. Jos dalyvavo pirmose parodose Bostone ir sudarė rimtą konkurenciją Turkų Angoros katėms. 1895 metais, Medisone, katė Cosie buvo pripažinta geriausia iš geriausiųjų. Bet kai 1900 metais atsirado “persai”, Meino meškėno katėms teko pasitraukti. Ir nors jos liko mylimiausia veisle Naujojoje Anglijoje, jų populiarumas vėl išaugo tik XX amžiaus 6-ajame dašimtmetyje. Visos Meino meškėno katės savybės rodo, kad ji išgyventų sunkiomis sąlygomis. Tai storas kailis, stambūs kaulai – o tai labai svarbu medžiotojui. Kailio struktūra tokia, kad šios katės gali lengvai apsisaugoti nuo lietaus ar sniego, o ilgą žiemos naktį – nuo šalčio. Jų didelės akys ir ausys – taip pat išlikimo bruožai. O kvadratinė ir pailga galva leidžia gauti maisto iš užšalusių upių ar balų.

| | | | | |

Britų trumpaplaukės katės

Be abejonės, “britės”- populiariausia trumpaplaukių kačių veislė Europoje. Puikiai prisitaiko, todėl jaučiasi visiškai laimingos tiek kieme, tiek daugiaaukščio namo bute. Šios santūraus būdo, romios, draugiškos katės patinka daugeliui žmonių. Atrodo jos šauniai: apvali galva, didžiulės išraiškingos akys, kresnas kūno sudėjimas, švelnus ir tankus kailis- tikras pliušinis meškiukas. Būna įvairių spalvų ir raštų britų kačių, bet pati mylimiausia neabejotinai yra melsva. Šios veislės katės garsėja ramiu ir maloniu būdu. Dauguma britų trumpaplaukių labai pakančios, meilios ir lengvai prisitaiko. Kačiukai iki metų ar dviejų mėgsta žaisti, bet vėliau pasidaro ne tokie judrūs ir neįkyri- ne jų būdui balsu reikalauti dėmesio. Britų katės, paliktos vienos, nelabai nuobodžiauja. Kartais jos ištisas valandas miega, bet glamones ir glostymą labai mėgsta, kaip ir bendravimą su savininko šeimos nariais. Nors britų katės taikaus būdo, jų kantrybė turi ribas: tai katės su charaktėriu, neslepiančios nepasitenkinimo, jei kas nors negerai. Britų trumpaplaukės paprastai neblogai sutaria su kitomis katėmis ar šunimis. Jos gero būdo ir švelnios, todėl labai tinka vaikams.

| | | | | |

Sniego letenėlė (SNO Snow shoe)

Daugelis, pamatę šią katę, mano, kad tai Siamo katė. Ji išvesta Jungtinėse Amerikos Valstijose, sumišrinus Siamo kates su dvispalvėmis trumpaplaukėmis katėmis, o nuo pirmųjų skiriasi tuo, kad ant snukučio, priekinių ir užpakalinių letenėlių turi baltas kaip sniegas žymes. Katės ausys didelės, plačios. Akys ryškiai mėlynos, didelės. Nosis poilgė. Kūnas grakštus, poilgis. Kojos ilgokos, letenėlės apvalios, didokos. Šių kačių, kaip ir Birmos kačių, letenėles puošia baltos “kojinaitės”. Uodega plona, smailiu galu. Kailis trumpas, glotnus. Katytė labai gyva, judri. Lietuvoje šios veislės katės itin retos. FIFe “sniego letenėlės” oficialiai žregistruotos visai neseniai.