| | | | | |

Devonreksai

Šios nepaprastos katės primena ateivius iš kosmoso ir pasakiškas būtybes. Jų kaklas iš pažiūros gležnas, galva plati, trikampė, ausys didžiulės, akys be galo išraiškingos. Devonrekso kailis žaviai garbanotas, be to, šios katės – asmenybės. Dauguma žmonių, kada nors laikiusių devonreksą, nebenori jokios kitos veislės. Devonreksas – protinga švelnaus, meilaus būdo katė. Šios katės dievina žmogaus draugiją ir liūdi paliktos vienos. Jos jaučiasi nepaprastai laimingos, jei aplink kiaurą dieną zuja žmonės, o vienišas devonreksas voljere labai sielvartauja. Šios katės nuo vienatvės net suserga. Devonreksai dideli smalsuoliai ir nenori likti nuošalyje, kai kas nors vyksta. Jūsų pirkiniai bus kruopščiai patikrinti, o svečiai kaipmat virs geriausiais draugais. Šios protingos ir nepaprastai prieraišios katės gali išmokti visokių triukų, pavyzdžiui, atnešti mažus žaisliukus, nesipiktina jos, ir vedamos už pavadėlio. Net senstelėję devonreksai vikrūs ir žaismingi. Jie mėgsta šokinėti, karstytis, ir jei neįtaisysite katei tvirto stulpo nagams galąsti ir kelių aukštų lipynės, ji ims niokoti jūsų baldus. Paprastai devonreksai gražiai sutaria su kitomis katėmis, dauguma nesipyksta ir su šunimis. Šios katės – tikros vaikų draugės. Draskytis joms tiesiog nepatinka. Beveik nesišeria, todėl, daugelio žonių nuomone, tiesiog idealus kambarinis gyvulėlis. Devonrekso kailiukas šiek tiek šiurkštesnis už kornrekso, nes devonreksai turi dengiamuosius plaukus.

| | | | | |

Katės avies kailiuku

Kornreksas – įspūdinga kačių veislė. Jų kailiukas minkštas, garbanotas, beveik nesišeria. Šios veislės katės charakteriu lyginamos su nepriklausomomis ir nepaperkamomis Siamo katėmis. Dar apie kornreksus sakoma, kad jie yra meilūs ir angeliško būdo. Dažnai šis sąrašas papildomas: jos turi ir šuns savybių. Kadangi kornreksai paklūsta dresavimui ir perima šeimininkų gyvenimo būdą, jie gali tapti tikru šeimos nariu. Kornreksai – angliška veislė. Pirmasis kornreksas gimė 1950 metais Kornvalyje. Paaiškėjo, kad kačiukas atsirado dėl savaimingos mutacijos. Jo motinos kailis buvo įprastas, o tėvo – nežinomas. Šiuo gyvūnėliu susidomėję įvairūs veislininkai nusprendė išvesti naują veislę – kates garbanotu kailiu. Kornreksas – grakšti ilgakojė katė pailga galva. Ši veislė išvesta kryžminant namines, britų trumpaplaukes, Siamo ir Rytų trumpaplaukes kates. Ilgainiui susiformavo du kornreksų tipai – europietiškasis (angliškasis) ir amerikietiškasis. Skiriasi jų kūno sudėjimas ir galvos forma. Amerikietiškasis kornreksas mažesnis ir liesesnis už europietiškąjį. Be to, jo kojos ilgesnės, o nosis romėniška. Europietiškasis kornreksas paprastai stambesnis, ne toks perkaręs, o jo nosis tiesi. Šios draugiškos, meilios katės dievina dėmesį ir mėgsta žmonių draugiją. Visą dieną paliktos vienos jos labai kamuojasi, todėl jei jūsų dažnai nebūna namie, įsigykite dvi kates. Kornreksai darniai sugyvena su kitomis katėmis ir šunimis.

| | | | | |

CRX Cornish rex / Kornvalio reksas

1946 metais netoli vienos Berlyno ligoninės buvo aptikta pirmoji katė banguotu kailiu, kaip įprastinės Europos trumpaplaukės katės mutantė. Bet tada, kapituliavus Vokietijai, vokiečių kačių mėlytojams šios veislės selekcija nerūpėjo. Prioritetas banguotų kačių veisimui buvo skirtas Kornvaliui (Anglija). Būtent tuo metu Anglijoje, Kornvalio grafystėje, vienoje fermoje gimė kačiukas banguotu kailiu. Toje fermoje žmonės vertėsi triušių veisimu. Būtent to kačiuko kailis ir buvo panašus į reksų veislės triušių kailį. Fermos šeimininkė parodė savo naująjį kačiuką genetikams ir taip sužadino jų didelį susidomėjimą šia nauja veisle. Jie tyrinėjo mutantą ir galiausiai jį pavadino Cornish Rex (pagal vietovę, kurioje jis ir atsirado). Praėjus keliems metams, 1960 m., taip pat Anglijoje, bet šįsyk – Devonšyro grafystėje, buvo aptikta banguota katė. Jos vardas buvo Kirli. Kirli ir jos palikuonys buvo sukryžminti su reksu iš Konvalio, bet gimė katės su normaliu lygiu kailiu. Sukryžminus vokiečių arba amerikiečių reksus, kurie tuo metu pasirodė Ohajo ir Oregono valstijose (Amerika), nedavė laukiamo rezultato. Išaiškėjo, jog kalbama jau apie kitas mutacijas, su visiškai kitokiu genu. Paskutinioji reksų variacija buvo pripažinta kaip devon-reksai. Nepaisant to, 1959 m. JAV, Oregono valstijoje, pas šeimininką Stringchemą atsirado katė, vardu Kinki Marcela. Ji pragyveno 13 metų, bet apie jos palikuonis nieko nežinoma.

| | | | | |

Cymrik (Cymric) katė

Mankso (Manx) katė yra sena veislė, literatūroje žinoma jau daugelį šimtmečių. Ši veislė pradėta rodyti prieš šimtą metų organizuotose kačių parodose. Katė kildinama iš Man salos, kurioje dabar pasitaiko šios veislės standartą atitinkančių ilgaplaukių kačių, natūraliai gimstančių dviejų trumpaplaukių tėvų vadoje. Tai rodo, jog Cymric ir Manx galima laikyti gimininga veisle. Cymrikai ir Manksai yra veislės, šiendien susilaukiančios daug susižavėjimo dėl gražios išvaizdos ir puikaus būdo. Geri, kompanijos mylėtojai, ištikimi kaip šunys, reikalaujantys daugybės žmonių dėmesio. Jų balsas yra švelnus, katės kalba snukučio ir kūno išraiškomis. Manksų veisėjai ypač rūpinasi kačių sveikatingumu, stengiasi išvengti paveldimų ligų ir dalyvauja įvairiuose kačių sveikatingumo projektuose, iš kurių paminėtini The Manx Kitten Health Project, vadovaujamas, S. Little, Trumpauodegių kačių genetinių tyrimų programa, vadovaujama L. Lyons. Cymrikai ir Manksai yra puikūs medžiotojai, labai vikrūs, nežiūrint į tai, kad jų uodega trumpa arba jos iš viso nėra, ilagaamžiai, geros sveikatos, puikūs žmogaus kompanionai, mokantys šeiminikui „kalbėti“ snukio išraiška ir kūno kalba. FIFe Cymrikus kaip atskirą veislę pripažino 2005 metų gegužę, kur Generalinė Asamblėja patvirtino šios veislės standartą.

| | | | | |

Mankso (Manx) katė

Mankso (Manx) katė yra sena veislė, literatūroje žinoma jau daugelį šimtmečių. Ši veislė pradėta rodyti prieš šimtą metų organizuotose kačių parodose. Katė kildinama iš Man salos, kurioje dabar pasitaiko šios veislės standartą atitinkančių ilgaplaukių kačių, natūraliai gimstančių dviejų trumpaplaukių tėvų vadoje. Tai rodo, jog Cymric ir Manx galima laikyti gimininga veisle. Ilgaplaukės šios veislės atstovės stebinančiai pasirodė registruotų veislinių kačių veisimo programoje prieš 50 metų Kanadoje. Veisėjai buvo sužavėti kačiukų meilumu, todėl su entuziazmu siekė šios veislės tarptautinio pripažinimo. Po 30 metų CFA (The cat fancier Asociation) Manks veismo komisija ilgaplaukes ir trumpaplaukes Manks kates pripažino kaip vieną veislę, atskiriant kates pagal kailio ilgį ir struktūrą. FIFe (Federation International Feline) Manksų veisėjai ilgą laiką buvo susidomėję ilgaplaukių Manks kačių pripažinimu dėl daugelio priežasčių. Tarptautinėje felinologų federacijoje (FIFe) Manks veisimo komisija gavo sutikimą siekti ilgaplaukių Manks pripažinimo atskira, savarankiška veisle. Tai yra stulbinanti, moderni ilgaplaukių kačių veislė. Vados dydis, palyginus su kitomis veislėmis, yra aukščiau vidurkio. Vienoje vadoje būna net iki aštuonių kačiukų. Trumpauodegiai dominuoja, bet pasitaiko paveldėjimų su ilgomis uodegomis ar kitomis uodegos ilgio varaiacijomis. Vadoje kačiukai gali gimti su nevienodo ilgio uodegomis: ilgauodegiai, beuodegiai, trumpauodegiai.

| | | | | |

Lietuvoje – pirmieji Meino meškėnai

Lietuvos felinologų draugija “Bubastė” užregistravo pirmąją Meino meškėnų vadą šalyje. Tai didžiausia naminė katė. Veislė išvesta Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meino valstijoje 1960-aisiais. Meino meškėnas visą laiką buvo laikomas Šiaurės Amerikos aborigenų kate. Šios veislės atsiradimą supa daugybė legendų. Iš pradžių Meino meškėnams buvo priskiriami tik tie, kurie turėjo rainą kailį, ir tik vėliau buvo įvestos kitos spalvos. Remiantis mitais, šios veislės protėviai – šešios katės – buvo išsiųstos karalienės Marijos Antuanetos liepimu, kai ji ruošėsi pabėgti iš Prancūzijos revoliucijos metu. Tačiau šiuo metu daugelis felinologų mano, kad ši veislė atsirado sukergus trumpaplaukes kates su ilgaplaukiais užsienietiškais patinais, kurie buvo atvežti į Naująją Angliją vikingų arba jūreivių. Pirmieji Meino meškėnai literatūroje paminėtos 1861 metais. Jie dalyvavo pirmose parodose Bostone ir kėlė konkurenciją turkų Angoros katėms. Kai 1900 metais atsirado persų veislės katės, Meino meškėnams teko pasitraukti. Ir nors jie liko mėgstamiausia veisle Naujojoje Anglijoje, jų populiarumas vėl išaugo tik 1950-aisiais. Visos Meino meškėno savybės rodo, kad jis išgyventų ir itin nepalankiomis sąlygomis. Storas kailis, stambūs kaulai – medžiotojui būdingi bruožai. Kailio struktūra tokia, kad šios katės gali lengvai apsisaugoti nuo lietaus ar sniego, o ilgą žiemos naktį – nuo šalčio. Jų didelės akys ir ausys – taip pat išlikimo bruožai.

| | | | | |

Balio katės

Išvestos 1963 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose po Siamo kačių mutacijos, tarsi savotiškos ilgaplaukės Siamo kates. Jos pusilgio plauko, elegantiškos, lengvos, raumeningos. Galva vidutinio dydžio, pleišto pavidalo, ausys ilgos, stačios. Akys migdolo pavidalo, mėlynos. Kaklas (taip pat ir galunės) plonos, ilgas, letenelės mažos, apvalios. Uodega ilga, smailiagale. Ant kaklo nėra ,,apykaklės”. Kailio spalva – kaip ir Siamo kačių. Tai protinga, žvali, tvirto charakterio katė. Balio katės žaismingos iki pat senatvės. Jos gali visą dieną dūkti su žaislais, o stulpą nagams galąsti irgi drožia be atvangos. Balio katės mėgsta žmonių draugiją ir liūdi. paliktos vienos. Jei jūsų dažnai nebūna namie, įsigykite savo augintinei draugę. Balio katės gražiai sutaria su kitomis katėmis, be to, priešingai nei kitoms veislėms, joms nereikia savos teritorijos. Šių kačių šeiminikai teigia,kad jos reiklesnės už dvi ar tris paprastas kates. Tai labai prieraišios katės. todėl jas galima išmokyti visokių gudrybių, kaip antai atnešti popieriaus gniužulėlius. Dauguma Balio kačių nejaučia jokios neapykantos pavadeliui. Balio katės kačiukai gimsta balti. Tipiškas himalajinis raštas išryškėja vėliau. Kailiukas įgyja suaugusios katės spalvą tik po metų.

| | | | | |

Turkų angoros veislės istorija

Turkų angora – viena iš pačių seniausių kačių veislių. Pirmiausia Turkų angora minima balta. Kalbama, jog šios veislės katės senovėje buvo laikomos persų šachų rūmuose ir buvo skirtos… rankoms valytis po gausių puotų – lyg šluostės. Mat sausas ir ilgas kailis lengvai nuvalo riebalus ir purvą. Laikui bėgant Didžiuoju šilko keliu ilgaplaukės švelniakailės katės buvo atgabentos į Mažąją Aziją, Persiją, Tibetą, Indiją. 1614-1626 metais italų aristokratas ir keliautojas Pietro della Valle, keliaudamas Vakarų Europa, Turkija, Persija, pastebėjo plačiai paplitusią Europoje nematytą ilgaplaukių kačių veislę. Italo amžininkas prancūzas Nicola-Claude Fabri, seigneur de Peiresc pirmasis Europoje ėmė veisti šias kates. Šios katės buvo prancūzų kardinolo de Rišeljė numylėtinės. Štai kaip šis žvėrelis aprašomas Bremo knygoje „Naminė katė“ (1893m.): „Angora – nepriekaištingai balto kailio nuostabių žydrų akių katė. Jei rainoms naminėms katėms balta kailio spalva gali pasitaikyti kaip anomalija, tai Turkų angoroms ji yra tipinė. Angorų veislės kačių būna ir pilkų bei geltonų, tačiau dažniausios – baltos. Šiais laikais grynakraujės katės – didžiulė retenybė ir turbūt pačios gražiausios. Jų kailis – ilgas, primenantis šilką, ypač tankus kaklo, krūtinės srityje, ties pilvu ir uodega. Tai draugiška kambarinė katė.“ Tokią katę laikyti galėjo tik turtingieji. Rašytiniuose šaltiniuose minimos ir margos Turkų angoros.

Kačių veislės: Sibiro katės
| | | | | |

Kačių veislės: Sibiro katės

Pirmą kartą Sibiro katė rusų grožinėje literatūroje buvo paminėta turbūt antroje XVIII-ojo amžiaus pusėje. Įdomu tai, kad visur buvo rašoma ir sakoma “sibirinis katinas”, o ne “sibirinė katė”. Taip buvo vadinami stambūs, masyvūs, su didele galva ir tankiu ilgoku plauku gyvūnai. Tačiau jie buvo sutinkami ne tik Sibire, bet ir ištisoje Rusijos Imperijoje. Nežinoma tik, ar iš tikro “sibiriečiai” buvo aborigeninė kačių veislė. Kad išsiaiškintume Sibiro katės kilmę, pirmiausia reikėtų panagrinėti kačių egzistavimą ir plitimą Rusijoje. Archeologiniai radiniai liudija, kad atskiri vienetai atsirado jau VII amžiuje prieš mūsų erą. Retas ir brangus gyvūnas VI-VII mūsų eros amžiais dar netarnauja pagal tikrąją savo paskirtį ir gyvena kaip retas eksponatas turtuolių namuose. X-XIII amžiais katės išplinta Rusijos teritorijoje ir XIX amžiuje tampa pakankamai žinomu gyvūnu, tačiau dar ne pagal visų mirtingųjų kišenę. Peles ir žiurkes šie gyvūnai gaudė tik vienuolynuose ir turtuolių svirnuose. Katė iš tikro buvo labai vertinama ir buvo tų sąraše, už kurių pavogimą buvo skiriamos labai didelės baudos.