Kaip bendrauti su vaiku?
Kaip išklausyti vaiką?
Mokėjimas išklausyti vaiką lemia mūsų santykius su juo. Tėvai dažnai skundžiasi, kad jų vaikas uždaras, nieko nepasakoja apie save ir savo gyvenimą. Tai kelia didelį nerimą. Toks vaiko elgesys ypač būdingas paauglystės periodu. Iš vienos pusės tai natūralu, nes šiame amžiaus tarpsnyje paaugliui yra svarbesni bendraamžiai ir jų nuomonė. Iš kitos pusės tam ,kad prireikus galėtume padėti, labai svarbu rasti kelią į vaiko širdį, paskatinti jį išsikalbėti, išsipasakoti. Tėvai dažnai nesuvokia, kad jų pačių netinkamas elgesys ir žodžiai griauna tarpusavio supratimą, sukelia emocinę įtampą. Jie skuba moralizuoti arba kritikuoti. Gan dažnai girdime frazę: “Aš tau vien tik gero linkiu”. Pastebėta, kad suaugusieji dažniau kalba apie vaikus, bet ne su vaikais.
Tėvams išklausyti vaiką trukdo:
- tėvų išankstinė nuostata apie tai, ką vaikas kalbės. Tėvai “žino”, kiek bus galima pasikliauti vaiko žodžiais ir jų svarba. Iš karto tarsi priklijuojama etiketė: “meluos”, “bandys išsisukti”, “tai nesvarbu”, “nieko naujo” ir pan;
- suaugusiųjų įsitikinimai, vertybės, nuomonės ir prietarai, dėl kurių kartais nesuvokiama, ką kalba vaikas;
- vaikui kalbant tėvai galvoja apie kitus jiems rūpimus dalykus ir tiesiog negirdi, kas jiems sakoma;
- suaugusiųjų nuovargis ar bloga savijauta.
Kaip klausyti?
- Raskite pokalbiui tinkamą laiką ir vietą. Pokalbį pradėkite tada, kai žinote, jog turėsite pakankamai laiko, nereiks niekur skubėti. Išjunkite televizorių, radiją ir visa, kas blaško dėmesį. Įsikurkite taip, kad matytumėte vienas kito akis. Panaudokite savo kūno kalbą: atsisėskite patogiai, kūnu palinkite į pašnekovą, neužsidenkite krūtinės sukryžiuotomis rankomis ir t.t.
- Būkite susidomėjęs ir tai parodykite. Nuoširdus rūpestis ir gyvas smalsumas padrąsins vaiką kalbėti laisvai.
- Neskubėkite. Venkite greitai daryti išvadas ir stereotipiškai vertinti. Prieš užduodami klausimą ar pareikšdami savo nuomonę, gerai apgalvokite savo žodžius.
- Sekite pagrindinę mintį. Nepervertinkite detalių.
- Stenkitės suprasti vaiko požiūrius, poreikius, įsitikinimus, jei jiems ir nepritariate. Atminkite, kad kiekvienas žmogus turi teisę savo pasaulį matyti individualiai.
- Sekite savo jausmus jam kalbant. Dažnai jausmai, o ne faktai yra pagrindinis pranešimas.
- Stebėkite vaiko kūno kalbą: mimiką, pozą, gestus. Veiksmai kalba garsiau negu žodžiai.
Patarimai tėvams:
- stabtelėk su savo vaiku, kai aplink skuba;
- vaikščiok su savo vaiku, kai kiti vien bėga;
- kalbėk su savo vaiku, kai kiti šaukia;
- klausyk savo vaiko, kai kiti apsimeta užsiėmę;
- juokis su savo vaiku, kai kiti žiūri piktai;
- pagirk savo vaiką, kai kiti mato tik prasižengimus;
- svajok su savo vaiku, kai kiti tapo labai ciniški;
- skaityk su savo vaiku, kai kiti pirmenybę teikia televizoriui;
- atsiprašyk savo vaiko, kai kiti mano esą neklystantys;
- drausmink savo vaiką, kai kiti nesugeba nustatyti apribojimų;
- apkabink savo vaiką, kai kiti neįvertina apkabinimo jėgos;
- mokykis iš savo vaiko, kai kiti praradę žinių poreikį;
- melskis su savo vaiku, kai kiti praradę tikėjimą.
Kas trukdo vaikams kalbėti?
Netinkamos tėvų reakcijos stabdo vaikų norą išsipasakoti, išsišnekėti. Šios bendravimo kliūtys yra:
- grasinimai: “Daryk, ką sakau, kitaip neišleisiu į diskoteką “;
- paliepimai: “Žygiuok į savo kambarį ir nesirodyk, kol visko nepadarysi”;
- kritika: “Tau amžinai trūksta laiko susitvarkyti kambarį “;
- gėdijimas: “Aš tavo vietoje negalėčiau į akis pažiūrėti “;
- kvotimas: “Kodėl tu taip elgiesi? Ko tu ten ėjai?”;
- pamokslavimas: “Tavo pareiga – gerai mokytis”;
- moralizavimas: “Toks elgesys tau nedaro garbės”;
- vengimas: “Geriau nekalbėkim apie tai”;
- raminimas: “Neimk į galvą”;
- linksminimas: “Baik ašaroti, geriau nueik į diskoteką”;
- loginis įtikinėjimas: “tavo dabartinė situacija – logiška, to ir reikėjo tikėtis”;
- patarinėjimas: “Aš tavo vietoje daryčiau kitaip”;
- diagnozavimas: “Tokiu savo elgesiu tu nori įžeisti mane”;
- lyginimas: “Tu niekada nebūsi toks, kaip brolis”.
