Apie bendravimą

Bendravimas pagal Abraham'o Maslow'o poreikių piramidę užima trečią vietą pagal svarbumą žmogaus gyvenime (po fiziologinių ir saugumo poreikių). Bet ar tikrai bendravimą su žmonėmis pastatai į tokią svarbią vietą? O gal tai yra kažkas pastovaus ir nesikeičiančio? Neturėtų būti. Jei tobulėjame sėkmės, laimės ir kitose srityse, tai bendravimo tuo labiau nereikėtų palikti „už borto", nes čia viena iš tų sričių kur galimybės yra tiesiog neribotos. Kuris norite dar labiau praturtinti savo socialinį gyvenimą?Šiame straipsnyje pateikiu koncentruotą medžiagą bendravimo (komunikacijos) tema, kurią pats ilgai rinkau ir gryninau. Turėk omenyje, kad tai nėra absoliučios tiesos. Įsigilink, eksperimentuok, klausyk intuicijos kada pagal situaciją gali vieną ar kitą patarimą pritaikyti. Neapsigauk, kai kurie patarimai atrodo labai paprasti, bet pamatysi, kad juos pritaikyti nėra taip paprasta. Tikiu, kad nuoširdžiai taikomi šie patarimai tavo bendravimo kokybę gali pakelti į neregėtas aukštumas. Pradedam! Bendravimas tarp žmonių nėra statiškas. Tai nuolatos judantis, evoliucionuojantis ir besikeičiantis procesas. Jei to nepastebi, susirūpink, nes tai anksčiau ar vėliau atsisuks prieš tave.

Pamenate garsiąją katino Leopoldo frazę: „Gyvenkime draugiškai“? Paprastas, tačiau kiekvienam suprantamas noras – siekti tarpusavio supratimo, susikalbėjimo, draugiškų ir malonių santykių, džiaugsmą ir pilnatvę teikiančio bendravimo. Pagrindinis žmonių bendravimo tikslas – pasiekti tarpusavio supratimą. Tačiau tai ne visada paprasta. Kodėl su vienais žmonėmis bendrauti lengva ir gera, o su kitais – daug sunkiau? Kodėl su vienais sugyvename, o su kitais nuolat pykstamės? Suprantama, kad daug lengviau bendrauti su tais, su kuriais turime tam tikrų sąlyčio taškų. Norėdami išvengti įvairių nesutarimų, pirmiausia ieškokime jų priežasčių. Norint sukurti gerus santykius, labai svarbu išmokti išklausyti ir suprasti savo pašnekovą. Paaiškinę savo norus ir ketinimus išvengsime daugybės nesusipratimų, pykčio ir konfliktų. Sąžiningumas pašnekovo atžvilgiu dažnai yra vienintelė išeitis iš konfliktinės situacijos. Tačiau tiesą būtina sakyti ne žmogui pažeminti, bet pakelti jį jo paties akyse ir paaiškinti savo nuostatą. Kas trukdo ir kas padeda bendrauti? Žmonių tarpusavio nesupratimo priežastys įvairios. Tai ir skirtingi politiniai įsitikinimai, ir išpažįstama skirtinga religija, ir pasaulėžiūros klausimai, ir psichologiniai ypatumai. Tačiau pagrindinė nesusikalbėjimo priežastis – nemokėjimas išklausyti pašnekovo.

Anot psichologų, klysta manantieji, kad bendravimas nereikalauja ypatingų ar specialių pastangų, kad jis - įprastas kasdienis veiksmas. Bendraudami žmonės pirmiausia keičiasi informacija, emocijomis. Norint būti suprastam ir suprasti kitus, reikėtų atminti, jog žmonės yra skirtingi, tad ir informaciją jie priima skirtingai. Tik save lyginant su kitais, galima daryti išvadas apie savo gabumus ar laimėjimus, tad bendravimas leidžia geriau pažinti ir save. Pozityviai vertinantys aplinkinius tikisi iš jų gero ir patys taip linkę bendrauti ir bendradarbiauti, tuo tarpu asmenys, kitų atžvilgiu nusiteikę negatyviai, yra irzlūs, kritiški, įtarūs ir paprastai nelinkę padėti kitiems. Gyvenime ir tarpusavio santykiuose didelę reikšmę turi žmogaus įvaizdis. Išmokus jį kurti ir kontroliuoti galima aplinkiniams sudaryti tokį įspūdį, kokiu patys būsite patenkinti, nes niekam nepatinka pesimistiškai nusiteikę ir viskuo nepatenkinti žmonės. Kad bendravimas nevargintų, turintiesiems daug problemų geriau nesiskųsti jomis kiekvienam sutiktajam, nes tai tik sukels neigiamas emocijas ir pašnekovas panorės kuo greičiau baigti pokalbį, rasdamas dingstį jumis atsikratyti. Todėl su menkai pažįstamais ar bendradarbiais derėtų elgtis taip, kad sudarytumėte pasitikinčio savimi ir teigiamai į pasaulį žiūrinčio žmogaus įvaizdį. Bendraujant tarpusavyje ar tvarkant dalykinius reikalus visada galima tikėtis pašnekovo palankumo, jei jam bus parodytas atitinkamas dėmesys.

Bendroji komunikacijos, arba bendravimo, apibrėžtis yra tokia: bendravimas – tai dviejų ar daugiau žmonių tikslingas dalijimasis informacija, naudojantis įvairiais informacijos perdavimo būdais. Skaitydama šią apibrėžtį, komunikaciją, arba bendravimą, įsivaizduoju kaip radijo siųstuvo ir imtuvo atliekamus veiksmus. Vienas užkoduoja ir siunčia tam tikrus signalus, kitas – priima, atkoduoja. Kartais signalai perduodami tiksliai, kartais įsiterpia kokie nors trikdžiai – barjerai. Mokydamiesi bendravimo būtinai išanalizuojame bendravimo barjerus ir įsitikiname, koks svarbus yra grįžtamasis ryšys. Barjerai gali būti netikslus minties suformulavimas, perteikimo būdas, aplinka, nesugebėjimas atidžiai ir dėmesingai išklausyti, suvokimo skirtumai, patirtis, nuostatos, įsitikinimai, bendravimo stilius, charakterio ypatybės ir t. t. Bendravimo barjerų gali kilti bet kurioje sistemos vietoje. Komunikacija bus klaidinga, jei kalbėtojas („siųstuvas") netiksliai suformuluos mintį, netinkamai ar neaiškiai ją užkoduos. Užkoduoti savo pranešimą – tai mintis paversti žodžiais. Kita pusė mūsų pasakytus žodžius turi atkoduoti ir suvokti, ką norėjome pasakyti. Kadangi žodžiai turi daug reikšmių, o komunikuojant dar svarbu atsižvelgti į intonaciją ir kūno kalbą, dažnai nesuprantame vienas kito, negirdime ar suprantame neteisingai.

Daugelis žmonių apsikrauna svetimais darbais ir problemomis vien todėl, kad neišdrįsta atsisakyti prašytojui. Ištartas „taip" kitam asmeniui, dažnai reiškia „ne" jums patiems. Mokėti atsakyti „ne", kai esate ko nors prašomas, svarbus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Tikriausiai ne kartą teko keisti vakaro planus dėl netikėto kolegos prašymo padėti atlikti užduotį ar dėl to, kad reikia prižiūrėti atostogaujančio draugo šunį. Nieko tokio, jei tai nutiko kartą, tačiau nuolat tenkindamas kitų prašymus, jūs prarandate brangų laiką, kurį galėtumėte skirti ne draugo, bet savo tikslams įgyvendinti. Mokėjimas atsisakyti vykdyti visus iš eilės prašymus yra sveikos savigarbos pagrindas. Atsisakymas užtrunka vos akimirką, tačiau atlaisvina marias laiko jums svarbiems dalykams. Psichologai teigia, kad mokantys pasakyti „ne" asmenys labiau pasitiki savimi, labiau kontroliuoja gyvenimą. Atsakymas „ne" nėra egoizmo išraiška – jūs turite teisę jausti, kad jūsų poreikiai, darbai jums yra svarbesni už kitų. Neturėtumėte jausti kaltės dėl to, kad kažkam atsakėte neigiamai. Atsisakydamas papildomų darbų jūs darote paslaugą sau ir savo šeimai. Pasakydamas „ne" išsaugote laiką, kurį galėsite skirti tiems dalykams, kuriuos atlikti įsipareigojote anksčiau, arba išbandyti kažką naujo, kam vis nerasdavote pakankamai laiko. Tai taip pat padeda sudėlioti prioritetus. Nepamirškite, kad mandagus, bet tvirtas atsisakymas dar nereiškia, kad jūs norite įžeisti prašytoją.

Bendraudami galime rinktis: stengtis suprasti partnerį ir jam padėti suprasti mus arba, atvirkščiai, daryti viską, kad pašnekovas liktų ne tik neišgirstas, bet ir įskaudintas. Dažnai užvaldyti emocijų kaip tik taip ir elgiamės. Sklandžiam bendravimui kelią dažnai užkerta taip vadinamieji bendravimo barjerai. Kai juos naudoja bent vienas pašnekovas, pokalbis baigiasi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai: partneriai nustoja girdėti ir suprasti vienas kitą, nebesidomi pokalbio esme. Kokie tai barjerai ir kaip juos „apeiti"? Neigiamas vertinimas ir etiketės: „tu kalbi visiškas nesąmones"; „pasielgei kaip bailys!". Tam tikrais gyvenimo atvejais mūsų vertinimas yra reikalingas ir laukiamas, bet tokių situacijų nėra daug. Dažniausiai pašnekovą domina jo paties jausmai, norai, siekiai, t. y. jo vidinis pasaulis, o ne vertinimas iš šalies. Visi esame skirtingi individai, mūsų požiūriai į gyvenimą, vertybės skiriasi, todėl nenuostabu, kad kito žmogaus primestas požiūris (kad ir koks tikslus jis būtų) gali nesutapti su mūsų. Kai draugas pasakoja savo išgyvenimus, dalijasi tuo, kas jam svarbu, paprastai laukia mūsų supratimo, palaikymo. Vis dėlto neretai mes prikišame savo „trigrašį" ir pradedame vertinti susidariusią situaciją. Kas būna po tokio pašnekesio? Žmogus pradeda gintis ir vertinti mus pačius: „tu mane pats tam provokuoji"; „tu pats nedidelio proto"; „tai ne tavo nosies reikalas". Po tokių pasakymų pradedame vienas kito nebegirdėti.

Krizės metu psichologinės problemos, kurių turėjo žmogus, tik dar labiau išryškėja. Norom nenorom reikia jas spręsti, negalima nuolat bėgti nuo savęs, nes toks neigimas gali virsti rimtais psichikos sutrikimais. Todėl krizė yra kaip tik palankus metas susikaupusioms problemoms spręsti, atrasti naujas perspektyvas ir įveikti savo baimes. Kad to pasiektų, žmogui neretai prireikia psichologo pagalbos. Bendravimas su psichologu turi daug privalumų. Pirmiausia, ką gali duoti psichologas, tai išklausyti. Žmogus trokšta ir turi teisę pasisakyti ir būti suprastas. Deja, ne visada yra žmonių, norinčių klausytis. Net ir artimieji dažnai negali padėti, nes jie turi savų rūpesčių, o gal tiesiog nemoka suprasti. Šeimose itin dažnas nesusikalbėjimas, nemokėjimas priimti, nesiklausymas, priekaištai. Nesuprastam žmogui daug sunkiau surasti išeitį, nes jį slegia ne tik savigraužos jausmas (kodėl man taip nutiko?), bet ir artimųjų priekaištai, spaudimas. Jei atsitinka taip, kad šeima neišklauso arba tiesiog nežino, kaip padėti, visada galima kreiptis į psichologą. Bendravimas su psichologu yra ypatingas tuo, kad šis žmogus klauso Jūsų be išankstinių nuostatų ar lūkesčių. Jis pažįsta jus mažiau ir negali kelti reikalavimų. Išklausymas ir racionalūs patarimai, žmogaus nukreipimas teisinga linkme – tai dalykai, kuriuos gali duoti psichologas. Net jei atsiranda žmonių, pasirengusių Jūsų klausytis, tai dar nereiškia, kad jie galės Jums padėti.

Kai lauke lyja, mes sėdime namie, o jeigu einame į lauką, tai pasiimame skėtį, o ne barame dangų ir debesis. Mes žinome, kad dėsnis, dėl kurio lyja, nepriklauso nuo mūsų, ir paprasčiausiai stengiamės pagal savo jėgas ir galimybes prie jo prisitaikyti. Bet štai kyla konfliktas šeimoje, darbe, gatvėje ar autobuse, ir tuomet atrodo, kad jei ne kito žmogaus piktavališkumas, - konflikto nebūtų kilę. O ką galvoja tas kitas žmogus? Tą patį. Mintyse kitam žmogui mes primetame savo elgesio modelį. Kai nugalime jį, prispaudžiame prie sienos, - kuriam laikui nusiraminame: mums regisi, kad iš konflikto pasisėmėme tam tikros patirties. O ką daro jis? Tą patį. Tačiau bendravimo dėsniai yra tokie pat objektyvūs kaip gamtos ir visuomenės dėsniai. Atlikime psichologinį eksperimentą iš Dembo testo. Nubrėžkite vertikalią skalę. Jos viršuje pažymėkite "protingiausi žmonės", apačioje - "kvailiausi". O dabar pažymėkite vietą, kurioje esate jūs. Pažymėjote save per vidurį? Ne, kur kas aukščiau! Atspėjau? Manote, skaitau jūsų mintis? Ne. Tiesiog žinau psichologijos dėsnius. Bet kuris žmogus, turintis sveiką protą, pažymi save būtent čia. Atlikite šį eksperimentą su artimaisiais, paskui pateikite jiems lapelį su savo variantu, ir pamatysite, kad sutapimai gali būti milimetro tikslumu... Kokią išvadą galima padaryti iš šio eksperimento? Pirma. Turime atminti, kad bendraujame su žmogumi, kuris apie save yra geros nuomonės.

Kažkada labai seniai, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis paauglių, nemėgau jokių privalomai brukamų taisyklių. Etiketo taisyklės pirmiausiai asocijavosi kaip tik su tuo, vadinasi, ir jos pateko į tą „nereikalingų reikalavimų" rinkinį, kuris ilgam buvo nukištas kažkur kuo toliau. O va psichologija – čia jau kas kita, juk tai – įdomioji ir tiek daug lemianti bendravime ir šiaip gyvenime disciplina. Ji turėtų padėti pasiekti tai, ko nori, ir, žinoma, ją išmanydamas gali greit išmokti gerai jaustis tarp žmonių... Tokios ar panašios mintys nesvetimos ne tik paaugliams. Daugelį iš mūsų jos lydi ilgai. Štai ateina į seminarus pardavimų vadybininkai, jie nori išmokti bendrauti su klientais taip, kad pavyktų užmegzti gerus ryšius ir kuo daugiau bei dažniau parduoti. Ateina vadovai – jiems irgi reikia efektyvaus bendravimo įgūdžių – kad galėtų tinkamai priimti, motyvuoti, girti, kritikuoti ar atleisti savo darbuotojus. Kitiems specialistams, atvirkščiai, norisi lavinti bendravimo įgūdžius kaip tik tam, kad sudarytų gerą įspūdį savam ar potencialiam darbdaviui, ir kad tai padėtų sėkmingai kilti karjeros laiptais. Vienaip ar kitaip, paprastai dauguma kažkodėl pirmiausiai ieško kuo gudresnių bendravimo metodų ar juos aprašančių teorijų – nagi kaip čia išmokus kažką tokio, ko kiti dar nežino, taigi, būčiau gudresnis, ir tuo pasinaudočiau. O jau tai, kas „ant bangos" – žinoti, atrodo, būtinai reikia.

Ankstesnysis mokslas net nesuvokė instinktų esmės žmogaus bendravime. Buvo manoma, kad instinktai yra valdantys žmogaus fiziologiją tik ne aukštesnius reiškinius. Instinktai yra būtinybė išgyvenimui. Kas yra bendravimo instinktas? Bendravimo instinktas yra įsiūta programa į smegenis kuri atlieka sudėtingą operaciją nesuvokiant žmogui. Bendravimo instinktai pakeičia emocijas ir psichologinius santykius. Aišku ne protinių savybių visiškai pakeistini neįmanoma, nes neprotinės savybės turi lankstumą ne būdingą instinktams. Bendravimo instinktas suvokia žmogaus veido formas, nustato žmogaus asmeninius santykius, natūralizmą ir kitus psichologinius reiškinius, taip pat instinktas sukuria santykius ir bendravimo elgesį. Instinktas yra regimosios atminties zonoje ir užima labai mažai žmogaus smegenų vietos. Instinktai nėra primityvūs jie yra pritaikyti prie tam tikrų standartinių sąlygų. Instinktai gali valdyti regimąją zoną ir nukreipti apdoroti jos informaciją. Voltero tipas ir Linkolno tipo moteris turi bendravimo instinktą, savo lyties Vinerio-Optimisto draugų instinktą, Linkolno tipo vyras turi bendravimo instinktą, savo lyties Vinerio-Optimisto draugų instinktą ir Vinerio-Natūralo moteriškos lyties meilės instinktą. Bendravimo instinktas užsiima santykiais: seksualine meile, meile, neapykanta, teigiamais draugiškais santykiais, vidutiniais santykiais. Instinktas neigiamai suvokia 50% priešingos lyties žmonių. 25% priešingos lyties atstovų myli, pusę iš jų seksualine meile.

Pokalbis dėl darbo? Susitikimas su klientu? Pokalbis su bosu? Jūsų bendravimo sėkmė labai priklauso nuo jūsų komunikacinių įgūdžių. Deja, daugelis žmonių bendravimą įsivaizduoja kaip kalbėjimą ar susirašinėjimą. Jiems komunikacija – tik žinutės kitam asmeniui perdavimas. Tai didelė klaida. Kaip išmokti puikiai bendrauti? Išmokite išklausyti. Jei suvoksite, ką mąsto pašnekovas, galėsite suprantamiau išreikšti ir savo mintis.Tai geriausias efektyvaus bendravimo būdas. Taigi kaip tapti geru klausytoju? Tikriausiai žinote, kaip nemalonu kalbėtis su žmogumi, kuris dairosi po kambarį ar žvilgčioja į laikrodį... Žinoma, karts nuo karto reikia nukreipti žvilgsnį nuo pašnekovo – nemandagu spoksoti be pertraukos. Taigi sutelkite savo dėmesį į pašnekovą. Pasimokykite palaikyti akių kontaktą bendraudami su draugais ar kolegomis. Greitai jausitės jaukiai bet kokioje situacijoje. Kažkas yra pasakęs: "Joks žmogus nesiklausytų jūsų šnekų, jei nežinotų, kad turės į tai atsakyti." Skamba žiaurokai, tačiau yra tiesos. Kartais dar nebaigus kitam žmogui šnekėti, mes imame sukti galvas, ką atsakyti. Galbūt šnekatės su svarbiu klientu ir nekantraujate pareikšti savo nuomonę. Bet būkite atsargus. Nesistenkite nustebinti savo erudicija, nekreipdamas dėmesio į tai, ko tiksliai esate klausiamas. Nebijokite tylos. Kai žmogus baigia šnekėti, keletą sekundžių pamąstykite ir tada atsakykite. Įsiklausykite į pašnekovo balso toną. Ar žodžiai ir tonas dera? Tai tas pats, kaip demaskuoti netikrą šypseną.

Skirtingos asmenybių dalys mūsų viduje su aplinkiniais žmonėmis bendrauja kiekviena savaip. Štai kodėl galite kartais jaustis sutrikę dėl savo santykių su aplinkiniais. Vieną dieną vertinate kai kuriuos savo draugo ar artimo žmogaus bruožus, o kitą dieną jie Jus erzina. Suvokdami, kaip Jūsų vidiniai „aš" galvoja, jaučia ir bendrauja su žmonėmis, pradėsite suprasti savo santykių komplikacijas ir pakelsite juos į visai kitą lygį. Tvarkdarys. Jis realizuoja save toje terpėje, kuri apibrėžta taisyklėmis – šeimos ar socialinės grupės. Šis žmogus pasirinks tokį gyvenimą, kuris išpildys jo šeimos ar socialinės grupės viltis jo atžvilgiu, sėkmingai dirbs savo sferoje. Jeigu identifikuojate save su šia subpersonalija, bus lengviau įtikti savo giminaičiams ar kolegoms. Maištautojas. Jis laužo taisykles. Tai asmenybės dalis, kuri trukdo gerai sutarti su šeima ar bendruomene. Maištautojas dažnai elgiasi neprognozuojamai ir šokiruoja aplinkinius. Jis galvoja, kad neturi jokių taisyklių, tačiau vis dėlto turi vieną, bet esminę – laužyti visas taisykles. Atsargus stebėtojas. Žmogus, kuriam svarbu saugumas ir garantijos mėgsta prieš kažką darydamas išsiaiškinti visą situaciją. Jis laikosi nuošalyje nuo visų įvykių ir gali nepelnytai būti palaikytas droviu, bet jam tiesiog būtina viską žinoti. Spontaniškasis. Tokia asmenybė pirmiausia daro, o tik po to galvoja, ką padarė. Jis greitai susižavi žmonėmis ir imasi veiksmo. Jis nesvarsto savo veiksmų pasekmių. Toks žmongus gyvena šia minute.