Kažkada labai seniai, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis paauglių nemėgau jokių privalomai brukamų dalykų. Etiketo taisyklės pirmiausia asocijavosi kaip tik su tuo, todėl ir jos pateko į tą „nereikalingųjų” rinkinį, kuris ilgam buvo nukištas kažkur kuo toliau. Etiketas tuo metu man neatrodė nei kuo nors naudingas, nei įdomus, skirtingai nei, pavyzdžiui, psichologija. Tokios ar panašios mintys nesvetimos ne tik paaugliams. Daugelį mūsų jos lydi ilgai. Sakykime, ateina į seminarus pardavimo vadybininkai, jie nori išmokti bendrauti su klientais taip, kad pavyktų užmegzti gerus ryšius ir kuo daugiau bei dažniau parduoti. Ateina vadovai – efektyvaus bendravimo įgūdžiai jiems reikalingi, kad galėtų tinkamai priimti, motyvuoti, girti, kritikuoti ar atleisti savo darbuotojus. Ateina ir tie patys darbuotojai – išmokti bendrauti taip, kad sudarytų gerą įspūdį savo ar potencialiam darbdaviui ir galėtų sėkmingai kilti karjeros laiptais. Daugelis paprastai pirmiausia ieško kuo gudresnių bendravimo metodų ar juos aprašančių teorijų – kaip čia išmokus kažką tokio, ko kiti dar nežino, kad būčiau už juos gudresnis ir tuo pasinaudočiau. Ir ypač žinotina atrodo tai, kas „ant bangos”. Koučingas, NLP ir panašūs mokymai tikrai gali suteikti daug naudos, tik… Na, jei namą, kad ir labai įmantrios architektūros, pradėsime statyti neturėdami tinkamų pamatų, galima jo taip ir nepastatyti. „Pamatais” čia pavadinau paprasčiausio etiketo žinojimą ir jo laikymąsi.

Koks yra žmogaus bendravimo poreikis? Racionali mityba sudaryta taip, kad žmogus gautų visą būtiną organizmui maistingųjų medžiagų rinkinį, vitaminus, mikroelementus ir t.t. Kokio nors elemento trūkumas sukels neigiamas pasekmes organizme. Taip ir bendravimas turi būti pilnavertis, kad būtų visos bendravimo sudėtinės dalys. Pavadinkime tai bendravimo alkio rūšimis: Stimuliacijos alkis. Atsiranda, kai nėra bendravimo- vienatvė. Kūdikių, kurie netenka būtino kontakto su žmonėmis vaikų namuose, psichika negrįžtamai pasikeičia, dėl ko jie vėliau nebegali pilnai adaptuotis socialiniame gyvenime. Atpažinimo alkis. Pasireiškia, kai ilgą laiką mūsų niekas neatpažįsta. Taip būna ilgalaikėje komandiruotėje daugiamilijoniniame mieste arba poilsiavietėje, kur daugybė žmonių. Naujoje vietoje mes susirandame naujųjų pažįstamų, kad jie mus pažintų. Dėl to mes mielai bendraujame svetimame mieste su žmogumi, kurį menkai pažinojome namie arba net nepažinojome, bet jis kalba mūsų kalba. Neformalaus bendravimo alkis su mums įdomiais asmenimis. Mums nepakanka bendravimo su žmonėmis, kurie mums yra neįdomūs. Tada pats bendravimas būna formalaus. Įvykių alkis. Net jei aplink mus įdomūs žmonės, tačiau niekas nevyksta, tampa nuobodu. Taip mums nusibosta melodija, kurią neseniai klausėmės su didžiausiu malonumu. Todėl žmonės su pasigardžiavimu domisi paskalomis, tai atgaivina bendravimą.

Anot psichologų, klysta manantieji, kad bendravimas nereikalauja ypatingų ar specialių pastangų, kad jis – įprastas kasdienis veiksmas. Bendraudami žmonės pirmiausia keičiasi informacija, emocijomis. Norint būti suprastam ir suprasti kitus, reikėtų atminti, jog žmonės yra skirtingi, tad ir informaciją jie priima skirtingai. Tik save lyginant su kitais, galima daryti išvadas apie savo gabumus ar laimėjimus, tad bendravimas leidžia geriau pažinti ir save. Pozityviai vertinantys aplinkinius tikisi iš jų gero ir patys taip linkę bendrauti ir bendradarbiauti, tuo tarpu asmenys, kitų atžvilgiu nusiteikę negatyviai, yra irzlūs, kritiški, įtarūs ir paprastai nelinkę padėti kitiems. Gyvenime ir tarpusavio santykiuose didelę reikšmę turi žmogaus įvaizdis. Išmokus jį kurti ir kontroliuoti galima aplinkiniams sudaryti tokį įspūdį, kokiu patys būsite patenkinti, nes niekam nepatinka pesimistiškai nusiteikę ir viskuo nepatenkinti žmonės. Kad bendravimas nevargintų, turintiesiems daug problemų geriau nesiskųsti jomis kiekvienam sutiktajam, nes tai tik sukels neigiamas emocijas ir pašnekovas panorės kuo greičiau baigti pokalbį, rasdamas dingstį jumis atsikratyti. Todėl su menkai pažįstamais ar bendradarbiais derėtų elgtis taip, kad sudarytumėte pasitikinčio savimi ir teigiamai į pasaulį žiūrinčio žmogaus įvaizdį. Bendraujant tarpusavyje ar tvarkant dalykinius reikalus visada galima tikėtis pašnekovo palankumo, jei jam bus parodytas atitinkamas dėmesys.

Bendroji komunikacijos, arba bendravimo, apibrėžtis yra tokia: bendravimas – tai dviejų ar daugiau žmonių tikslingas dalijimasis informacija, naudojantis įvairiais informacijos perdavimo būdais. Skaitydama šią apibrėžtį, komunikaciją, arba bendravimą, įsivaizduoju kaip radijo siųstuvo ir imtuvo atliekamus veiksmus. Vienas užkoduoja ir siunčia tam tikrus signalus, kitas – priima, atkoduoja. Kartais signalai perduodami tiksliai, kartais įsiterpia kokie nors trikdžiai – barjerai. Mokydamiesi bendravimo būtinai išanalizuojame bendravimo barjerus ir įsitikiname, koks svarbus yra grįžtamasis ryšys. Barjerai gali būti netikslus minties suformulavimas, perteikimo būdas, aplinka, nesugebėjimas atidžiai ir dėmesingai išklausyti, suvokimo skirtumai, patirtis, nuostatos, įsitikinimai, bendravimo stilius, charakterio ypatybės ir t. t. Bendravimo barjerų gali kilti bet kurioje sistemos vietoje. Komunikacija bus klaidinga, jei kalbėtojas („siųstuvas”) netiksliai suformuluos mintį, netinkamai ar neaiškiai ją užkoduos. Užkoduoti savo pranešimą – tai mintis paversti žodžiais. Kita pusė mūsų pasakytus žodžius turi atkoduoti ir suvokti, ką norėjome pasakyti. Kadangi žodžiai turi daug reikšmių, o komunikuojant dar svarbu atsižvelgti į intonaciją ir kūno kalbą, dažnai nesuprantame vienas kito, negirdime ar suprantame neteisingai.

Daugelis žmonių apsikrauna svetimais darbais ir problemomis vien todėl, kad neišdrįsta atsisakyti prašytojui. Ištartas „taip” kitam asmeniui, dažnai reiškia „ne” jums patiems. Mokėti atsakyti „ne”, kai esate ko nors prašomas, svarbus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Tikriausiai ne kartą teko keisti vakaro planus dėl netikėto kolegos prašymo padėti atlikti užduotį ar dėl to, kad reikia prižiūrėti atostogaujančio draugo šunį. Nieko tokio, jei tai nutiko kartą, tačiau nuolat tenkindamas kitų prašymus, jūs prarandate brangų laiką, kurį galėtumėte skirti ne draugo, bet savo tikslams įgyvendinti. Mokėjimas atsisakyti vykdyti visus iš eilės prašymus yra sveikos savigarbos pagrindas. Atsisakymas užtrunka vos akimirką, tačiau atlaisvina marias laiko jums svarbiems dalykams. Psichologai teigia, kad mokantys pasakyti „ne” asmenys labiau pasitiki savimi, labiau kontroliuoja gyvenimą. Atsakymas „ne” nėra egoizmo išraiška – jūs turite teisę jausti, kad jūsų poreikiai, darbai jums yra svarbesni už kitų. Neturėtumėte jausti kaltės dėl to, kad kažkam atsakėte neigiamai. Atsisakydamas papildomų darbų jūs darote paslaugą sau ir savo šeimai. Pasakydamas „ne” išsaugote laiką, kurį galėsite skirti tiems dalykams, kuriuos atlikti įsipareigojote anksčiau, arba išbandyti kažką naujo, kam vis nerasdavote pakankamai laiko. Tai taip pat padeda sudėlioti prioritetus. Nepamirškite, kad mandagus, bet tvirtas atsisakymas dar nereiškia, kad jūs norite įžeisti prašytoją.

Niekam neturėtų kilti abejonių, kad bendravimas šiuo metu yra labai svarbus dalykas. Eliminavus jį iš mūsų gyvenimo, gyvenimas taptų visiškai kitoks nei dabar. Gal žmogus todėl taip ir išsivystė, nes turėjo tą galingą tobulinimosi įrankį. Jis persismelkia į pačias įvairiausias gyvenimo sritis. Juo paremta labai daug mokslo, meno, tikėjimo ir kitų sričių. Bendravimas turi savo tikslą, priežastis bei priemones. Tačiau, pirmiausia patyrinėkime, kas yra tas bendravimas. Daugelis pamanys, kad bendravimas – tai tik kalbėjimasis. Tačiau tai bus labai siauras, gal net ribotas, bendravimo suvokimas. Lietuvių kalba mums suteikia žymiai daugiau to veiksmo, santykio prasmių. Taigi, bendravimas – kažko darymas bendru. Bendraujant įprasta dalintis informacija, emocijomis, mintimis. Jo metu vyksta pašnekovo stebėjimas, bandymas į jį įsijausti, suprasti jo padėtį, palyginti su savąja. Kita, su bendravimu susijusi savybė – viešumas. Kas yra uždengta – tampa vieša. Bendraujant su žurnalistais, galima paviešinti daug gerų ar blogų dalykų. Žurnalistai gali taip įtakoti informaciją, kad ši gali tapti įdomesnė, svarbesnė, įtakingesnė (arba atvirkščiai – nereikšmingesnė). Be tokio poveikio informacijai galima nepastebėti daugelio dalykų, reiškinių gyvenime.