Bendravimas pagal Abraham’o Maslow’o poreikių piramidę užima trečią vietą pagal svarbumą žmogaus gyvenime (po fiziologinių ir saugumo poreikių). Bet ar tikrai bendravimą su žmonėmis pastatai į tokią svarbią vietą? O gal tai yra kažkas pastovaus ir nesikeičiančio? Neturėtų būti. Jei tobulėjame sėkmės, laimės ir kitose srityse, tai bendravimo tuo labiau nereikėtų palikti „už borto”, nes čia viena iš tų sričių kur galimybės yra tiesiog neribotos. Kuris norite dar labiau praturtinti savo socialinį gyvenimą?Šiame straipsnyje pateikiu koncentruotą medžiagą bendravimo (komunikacijos) tema, kurią pats ilgai rinkau ir gryninau. Turėk omenyje, kad tai nėra absoliučios tiesos. Įsigilink, eksperimentuok, klausyk intuicijos kada pagal situaciją gali vieną ar kitą patarimą pritaikyti. Neapsigauk, kai kurie patarimai atrodo labai paprasti, bet pamatysi, kad juos pritaikyti nėra taip paprasta. Tikiu, kad nuoširdžiai taikomi šie patarimai tavo bendravimo kokybę gali pakelti į neregėtas aukštumas. Pradedam! Bendravimas tarp žmonių nėra statiškas. Tai nuolatos judantis, evoliucionuojantis ir besikeičiantis procesas. Jei to nepastebi, susirūpink, nes tai anksčiau ar vėliau atsisuks prieš tave.

Pamenate garsiąją katino Leopoldo frazę: „Gyvenkime draugiškai“? Paprastas, tačiau kiekvienam suprantamas noras – siekti tarpusavio supratimo, susikalbėjimo, draugiškų ir malonių santykių, džiaugsmą ir pilnatvę teikiančio bendravimo. Pagrindinis žmonių bendravimo tikslas – pasiekti tarpusavio supratimą. Tačiau tai ne visada paprasta. Kodėl su vienais žmonėmis bendrauti lengva ir gera, o su kitais – daug sunkiau? Kodėl su vienais sugyvename, o su kitais nuolat pykstamės? Suprantama, kad daug lengviau bendrauti su tais, su kuriais turime tam tikrų sąlyčio taškų. Norėdami išvengti įvairių nesutarimų, pirmiausia ieškokime jų priežasčių. Norint sukurti gerus santykius, labai svarbu išmokti išklausyti ir suprasti savo pašnekovą. Paaiškinę savo norus ir ketinimus išvengsime daugybės nesusipratimų, pykčio ir konfliktų. Sąžiningumas pašnekovo atžvilgiu dažnai yra vienintelė išeitis iš konfliktinės situacijos. Tačiau tiesą būtina sakyti ne žmogui pažeminti, bet pakelti jį jo paties akyse ir paaiškinti savo nuostatą. Kas trukdo ir kas padeda bendrauti? Žmonių tarpusavio nesupratimo priežastys įvairios. Tai ir skirtingi politiniai įsitikinimai, ir išpažįstama skirtinga religija, ir pasaulėžiūros klausimai, ir psichologiniai ypatumai. Tačiau pagrindinė nesusikalbėjimo priežastis – nemokėjimas išklausyti pašnekovo.

Kažkada labai seniai, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, kaip ir daugelis paauglių nemėgau jokių privalomai brukamų dalykų. Etiketo taisyklės pirmiausia asocijavosi kaip tik su tuo, todėl ir jos pateko į tą „nereikalingųjų” rinkinį, kuris ilgam buvo nukištas kažkur kuo toliau. Etiketas tuo metu man neatrodė nei kuo nors naudingas, nei įdomus, skirtingai nei, pavyzdžiui, psichologija. Tokios ar panašios mintys nesvetimos ne tik paaugliams. Daugelį mūsų jos lydi ilgai. Sakykime, ateina į seminarus pardavimo vadybininkai, jie nori išmokti bendrauti su klientais taip, kad pavyktų užmegzti gerus ryšius ir kuo daugiau bei dažniau parduoti. Ateina vadovai – efektyvaus bendravimo įgūdžiai jiems reikalingi, kad galėtų tinkamai priimti, motyvuoti, girti, kritikuoti ar atleisti savo darbuotojus. Ateina ir tie patys darbuotojai – išmokti bendrauti taip, kad sudarytų gerą įspūdį savo ar potencialiam darbdaviui ir galėtų sėkmingai kilti karjeros laiptais. Daugelis paprastai pirmiausia ieško kuo gudresnių bendravimo metodų ar juos aprašančių teorijų – kaip čia išmokus kažką tokio, ko kiti dar nežino, kad būčiau už juos gudresnis ir tuo pasinaudočiau. Ir ypač žinotina atrodo tai, kas „ant bangos”. Koučingas, NLP ir panašūs mokymai tikrai gali suteikti daug naudos, tik… Na, jei namą, kad ir labai įmantrios architektūros, pradėsime statyti neturėdami tinkamų pamatų, galima jo taip ir nepastatyti. „Pamatais” čia pavadinau paprasčiausio etiketo žinojimą ir jo laikymąsi.

Koks yra žmogaus bendravimo poreikis? Racionali mityba sudaryta taip, kad žmogus gautų visą būtiną organizmui maistingųjų medžiagų rinkinį, vitaminus, mikroelementus ir t.t. Kokio nors elemento trūkumas sukels neigiamas pasekmes organizme. Taip ir bendravimas turi būti pilnavertis, kad būtų visos bendravimo sudėtinės dalys. Pavadinkime tai bendravimo alkio rūšimis: Stimuliacijos alkis. Atsiranda, kai nėra bendravimo- vienatvė. Kūdikių, kurie netenka būtino kontakto su žmonėmis vaikų namuose, psichika negrįžtamai pasikeičia, dėl ko jie vėliau nebegali pilnai adaptuotis socialiniame gyvenime. Atpažinimo alkis. Pasireiškia, kai ilgą laiką mūsų niekas neatpažįsta. Taip būna ilgalaikėje komandiruotėje daugiamilijoniniame mieste arba poilsiavietėje, kur daugybė žmonių. Naujoje vietoje mes susirandame naujųjų pažįstamų, kad jie mus pažintų. Dėl to mes mielai bendraujame svetimame mieste su žmogumi, kurį menkai pažinojome namie arba net nepažinojome, bet jis kalba mūsų kalba. Neformalaus bendravimo alkis su mums įdomiais asmenimis. Mums nepakanka bendravimo su žmonėmis, kurie mums yra neįdomūs. Tada pats bendravimas būna formalaus. Įvykių alkis. Net jei aplink mus įdomūs žmonės, tačiau niekas nevyksta, tampa nuobodu. Taip mums nusibosta melodija, kurią neseniai klausėmės su didžiausiu malonumu. Todėl žmonės su pasigardžiavimu domisi paskalomis, tai atgaivina bendravimą.

Anot psichologų, klysta manantieji, kad bendravimas nereikalauja ypatingų ar specialių pastangų, kad jis – įprastas kasdienis veiksmas. Bendraudami žmonės pirmiausia keičiasi informacija, emocijomis. Norint būti suprastam ir suprasti kitus, reikėtų atminti, jog žmonės yra skirtingi, tad ir informaciją jie priima skirtingai. Tik save lyginant su kitais, galima daryti išvadas apie savo gabumus ar laimėjimus, tad bendravimas leidžia geriau pažinti ir save. Pozityviai vertinantys aplinkinius tikisi iš jų gero ir patys taip linkę bendrauti ir bendradarbiauti, tuo tarpu asmenys, kitų atžvilgiu nusiteikę negatyviai, yra irzlūs, kritiški, įtarūs ir paprastai nelinkę padėti kitiems. Gyvenime ir tarpusavio santykiuose didelę reikšmę turi žmogaus įvaizdis. Išmokus jį kurti ir kontroliuoti galima aplinkiniams sudaryti tokį įspūdį, kokiu patys būsite patenkinti, nes niekam nepatinka pesimistiškai nusiteikę ir viskuo nepatenkinti žmonės. Kad bendravimas nevargintų, turintiesiems daug problemų geriau nesiskųsti jomis kiekvienam sutiktajam, nes tai tik sukels neigiamas emocijas ir pašnekovas panorės kuo greičiau baigti pokalbį, rasdamas dingstį jumis atsikratyti. Todėl su menkai pažįstamais ar bendradarbiais derėtų elgtis taip, kad sudarytumėte pasitikinčio savimi ir teigiamai į pasaulį žiūrinčio žmogaus įvaizdį. Bendraujant tarpusavyje ar tvarkant dalykinius reikalus visada galima tikėtis pašnekovo palankumo, jei jam bus parodytas atitinkamas dėmesys.

Bendroji komunikacijos, arba bendravimo, apibrėžtis yra tokia: bendravimas – tai dviejų ar daugiau žmonių tikslingas dalijimasis informacija, naudojantis įvairiais informacijos perdavimo būdais. Skaitydama šią apibrėžtį, komunikaciją, arba bendravimą, įsivaizduoju kaip radijo siųstuvo ir imtuvo atliekamus veiksmus. Vienas užkoduoja ir siunčia tam tikrus signalus, kitas – priima, atkoduoja. Kartais signalai perduodami tiksliai, kartais įsiterpia kokie nors trikdžiai – barjerai. Mokydamiesi bendravimo būtinai išanalizuojame bendravimo barjerus ir įsitikiname, koks svarbus yra grįžtamasis ryšys. Barjerai gali būti netikslus minties suformulavimas, perteikimo būdas, aplinka, nesugebėjimas atidžiai ir dėmesingai išklausyti, suvokimo skirtumai, patirtis, nuostatos, įsitikinimai, bendravimo stilius, charakterio ypatybės ir t. t. Bendravimo barjerų gali kilti bet kurioje sistemos vietoje. Komunikacija bus klaidinga, jei kalbėtojas („siųstuvas”) netiksliai suformuluos mintį, netinkamai ar neaiškiai ją užkoduos. Užkoduoti savo pranešimą – tai mintis paversti žodžiais. Kita pusė mūsų pasakytus žodžius turi atkoduoti ir suvokti, ką norėjome pasakyti. Kadangi žodžiai turi daug reikšmių, o komunikuojant dar svarbu atsižvelgti į intonaciją ir kūno kalbą, dažnai nesuprantame vienas kito, negirdime ar suprantame neteisingai.

Daugelis žmonių apsikrauna svetimais darbais ir problemomis vien todėl, kad neišdrįsta atsisakyti prašytojui. Ištartas „taip” kitam asmeniui, dažnai reiškia „ne” jums patiems. Mokėti atsakyti „ne”, kai esate ko nors prašomas, svarbus tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Tikriausiai ne kartą teko keisti vakaro planus dėl netikėto kolegos prašymo padėti atlikti užduotį ar dėl to, kad reikia prižiūrėti atostogaujančio draugo šunį. Nieko tokio, jei tai nutiko kartą, tačiau nuolat tenkindamas kitų prašymus, jūs prarandate brangų laiką, kurį galėtumėte skirti ne draugo, bet savo tikslams įgyvendinti. Mokėjimas atsisakyti vykdyti visus iš eilės prašymus yra sveikos savigarbos pagrindas. Atsisakymas užtrunka vos akimirką, tačiau atlaisvina marias laiko jums svarbiems dalykams. Psichologai teigia, kad mokantys pasakyti „ne” asmenys labiau pasitiki savimi, labiau kontroliuoja gyvenimą. Atsakymas „ne” nėra egoizmo išraiška – jūs turite teisę jausti, kad jūsų poreikiai, darbai jums yra svarbesni už kitų. Neturėtumėte jausti kaltės dėl to, kad kažkam atsakėte neigiamai. Atsisakydamas papildomų darbų jūs darote paslaugą sau ir savo šeimai. Pasakydamas „ne” išsaugote laiką, kurį galėsite skirti tiems dalykams, kuriuos atlikti įsipareigojote anksčiau, arba išbandyti kažką naujo, kam vis nerasdavote pakankamai laiko. Tai taip pat padeda sudėlioti prioritetus. Nepamirškite, kad mandagus, bet tvirtas atsisakymas dar nereiškia, kad jūs norite įžeisti prašytoją.

Bendraudami galime rinktis: stengtis suprasti partnerį ir jam padėti suprasti mus arba, atvirkščiai, daryti viską, kad pašnekovas liktų ne tik neišgirstas, bet ir įskaudintas. Dažnai užvaldyti emocijų kaip tik taip ir elgiamės. Sklandžiam bendravimui kelią dažnai užkerta taip vadinamieji bendravimo barjerai. Kai juos naudoja bent vienas pašnekovas, pokalbis baigiasi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai: partneriai nustoja girdėti ir suprasti vienas kitą, nebesidomi pokalbio esme. Kokie tai barjerai ir kaip juos „apeiti”? Neigiamas vertinimas ir etiketės: „tu kalbi visiškas nesąmones”; „pasielgei kaip bailys!”. Tam tikrais gyvenimo atvejais mūsų vertinimas yra reikalingas ir laukiamas, bet tokių situacijų nėra daug. Dažniausiai pašnekovą domina jo paties jausmai, norai, siekiai, t. y. jo vidinis pasaulis, o ne vertinimas iš šalies. Visi esame skirtingi individai, mūsų požiūriai į gyvenimą, vertybės skiriasi, todėl nenuostabu, kad kito žmogaus primestas požiūris (kad ir koks tikslus jis būtų) gali nesutapti su mūsų. Kai draugas pasakoja savo išgyvenimus, dalijasi tuo, kas jam svarbu, paprastai laukia mūsų supratimo, palaikymo. Vis dėlto neretai mes prikišame savo „trigrašį” ir pradedame vertinti susidariusią situaciją. Kas būna po tokio pašnekesio? Žmogus pradeda gintis ir vertinti mus pačius: „tu mane pats tam provokuoji”; „tu pats nedidelio proto”; „tai ne tavo nosies reikalas”. Po tokių pasakymų pradedame vienas kito nebegirdėti.

Krizės metu psichologinės problemos, kurių turėjo žmogus, tik dar labiau išryškėja. Norom nenorom reikia jas spręsti, negalima nuolat bėgti nuo savęs, nes toks neigimas gali virsti rimtais psichikos sutrikimais. Todėl krizė yra kaip tik palankus metas susikaupusioms problemoms spręsti, atrasti naujas perspektyvas ir įveikti savo baimes. Kad to pasiektų, žmogui neretai prireikia psichologo pagalbos. Bendravimas su psichologu turi daug privalumų. Pirmiausia, ką gali duoti psichologas, tai išklausyti. Žmogus trokšta ir turi teisę pasisakyti ir būti suprastas. Deja, ne visada yra žmonių, norinčių klausytis. Net ir artimieji dažnai negali padėti, nes jie turi savų rūpesčių, o gal tiesiog nemoka suprasti. Šeimose itin dažnas nesusikalbėjimas, nemokėjimas priimti, nesiklausymas, priekaištai. Nesuprastam žmogui daug sunkiau surasti išeitį, nes jį slegia ne tik savigraužos jausmas (kodėl man taip nutiko?), bet ir artimųjų priekaištai, spaudimas. Jei atsitinka taip, kad šeima neišklauso arba tiesiog nežino, kaip padėti, visada galima kreiptis į psichologą. Bendravimas su psichologu yra ypatingas tuo, kad šis žmogus klauso Jūsų be išankstinių nuostatų ar lūkesčių. Jis pažįsta jus mažiau ir negali kelti reikalavimų. Išklausymas ir racionalūs patarimai, žmogaus nukreipimas teisinga linkme – tai dalykai, kuriuos gali duoti psichologas. Net jei atsiranda žmonių, pasirengusių Jūsų klausytis, tai dar nereiškia, kad jie galės Jums padėti.

Kai lauke lyja, mes sėdime namie, o jeigu einame į lauką, tai pasiimame skėtį, o ne barame dangų ir debesis. Mes žinome, kad dėsnis, dėl kurio lyja, nepriklauso nuo mūsų, ir paprasčiausiai stengiamės pagal savo jėgas ir galimybes prie jo prisitaikyti. Bet štai kyla konfliktas šeimoje, darbe, gatvėje ar autobuse, ir tuomet atrodo, kad jei ne kito žmogaus piktavališkumas, – konflikto nebūtų kilę. O ką galvoja tas kitas žmogus? Tą patį. Mintyse kitam žmogui mes primetame savo elgesio modelį. Kai nugalime jį, prispaudžiame prie sienos, – kuriam laikui nusiraminame: mums regisi, kad iš konflikto pasisėmėme tam tikros patirties. O ką daro jis? Tą patį. Tačiau bendravimo dėsniai yra tokie pat objektyvūs kaip gamtos ir visuomenės dėsniai. Atlikime psichologinį eksperimentą iš Dembo testo. Nubrėžkite vertikalią skalę. Jos viršuje pažymėkite “protingiausi žmonės”, apačioje – “kvailiausi”. O dabar pažymėkite vietą, kurioje esate jūs. Pažymėjote save per vidurį? Ne, kur kas aukščiau! Atspėjau? Manote, skaitau jūsų mintis? Ne. Tiesiog žinau psichologijos dėsnius. Bet kuris žmogus, turintis sveiką protą, pažymi save būtent čia. Atlikite šį eksperimentą su artimaisiais, paskui pateikite jiems lapelį su savo variantu, ir pamatysite, kad sutapimai gali būti milimetro tikslumu… Kokią išvadą galima padaryti iš šio eksperimento? Pirma. Turime atminti, kad bendraujame su žmogumi, kuris apie save yra geros nuomonės.