Kas padeda ir kas trukdo bendrauti
Pamenate garsiąją katino Leopoldo frazę: „Gyvenkime draugiškai“? Paprastas, tačiau kiekvienam suprantamas noras – siekti tarpusavio supratimo, susikalbėjimo, draugiškų ir malonių santykių, džiaugsmą ir pilnatvę teikiančio bendravimo.
Pagrindinis žmonių bendravimo tikslas – pasiekti tarpusavio supratimą. Tačiau tai ne visada paprasta. Kodėl su vienais žmonėmis bendrauti lengva ir gera, o su kitais – daug sunkiau? Kodėl su vienais sugyvename, o su kitais nuolat pykstamės? Suprantama, kad daug lengviau bendrauti su tais, su kuriais turime tam tikrų sąlyčio taškų. Norėdami išvengti įvairių nesutarimų, pirmiausia ieškokime jų priežasčių.
Menas bendrauti
Norint sukurti gerus santykius, labai svarbu išmokti išklausyti ir suprasti savo pašnekovą. Paaiškinę savo norus ir ketinimus išvengsime daugybės nesusipratimų, pykčio ir konfliktų. Sąžiningumas pašnekovo atžvilgiu dažnai yra vienintelė išeitis iš konfliktinės situacijos. Tačiau tiesą būtina sakyti ne žmogui pažeminti, bet pakelti jį jo paties akyse ir paaiškinti savo nuostatą.
Kas trukdo ir kas padeda bendrauti? Žmonių tarpusavio nesupratimo priežastys įvairios. Tai ir skirtingi politiniai įsitikinimai, ir išpažįstama skirtinga religija, ir pasaulėžiūros klausimai, ir psichologiniai ypatumai. Tačiau pagrindinė nesusikalbėjimo priežastis – nemokėjimas išklausyti pašnekovo.
Tad pagrindinė bendravimo proceso dalis – mokėjimas klausytis. Žmogus, gebantis atidžiai klausytis pašnekovo, parodo esąs kultūringas, įsigilina į kalbančiojo problemą ir tarsi padeda jam teisingai formuluoti savo mintis. Bendravimo procesas ne visada paprastas – jį veikia nuotaika, susiklosčiusios aplinkybės, žmogaus charakteris, komunikabilumas arba, priešingai, uždarumas. Pagal bendravimo tipą (formalus ar neformalus) būtina tinkamai pasirinkti bendravimo manierą, toną, gestus, žodžius.
Neformalus bendravimas – tai bendravimas namuose, su tėvais ir draugais; formalus – darbe, universitete, su mažai pažįstamais žmonėmis. Bendraudami neretai darome tai, kas didina tarpusavio nesutarimus. Tai ir įžeidžiantys žodžiai, užgaulios pravardės, nebūtinos žodžių santrumpos. Santykius švelnina dėmesio ženklai ir tokie paprasti žodeliai, kaip „ačiū“, „dėkui“, „atsiprašau“… Labai svarbu, kad jie visada būtų natūrali ir įprasta bendravimo namuose, viešosiose erdvėse ar darbe dalis.
Dalykai, padedantys gerinti santykius su žmonėmis:
. Lygiateisis bendravimas be grubumo ar įsiteikimo.
. Asmeninės pašnekovo nuomonės gerbimas.
. Vengimas aiškintis, kas teisus, o kas kaltas.
. Kompromisinių sprendimų ieškojimas.
. Gebėjimas priimti kito sprendimą.
. Mokėjimas priimti kitų žmonių patirtį.
Nežinant, kaip įsijungti į vykstantį pokalbį, reikėtų sugalvoti įdomią pokalbio temą ir nutaikyti laiką, kai asmuo, su kuriuo norite pabendrauti, nebus užsiėmęs. Visada verta prisiminti, kad kitas žmogus – kitoks nei jūs, ir verta išmokti pažvelgti į dalykus jo akimis, ypač esant konfliktinei situacijai.
Neįmanoma pagarbiai bendrauti negerbiant kito asmens požiūrio, nors jis nesutampa su jūsų. Pagarbus bendravimas su žmonėmis įmanomas tik matant kiekvieno žmogaus individualumą, t. y. tik jam būdingas charakterio savybes.
Kiekvienas vertas pagarbos. Gerbdami kitą, gerbiate save. Psichologai pataria: turėkite galvoje savo pašnekovo interesus. Gyvai domėdamasis tuo, kuo ir jūsų pašnekovas, pažadinsite jo entuziazmą, ir bendravimas bus gyvas, nuoširdus.
Štai ką verta prisiminti bendraujant su „nepatogiu“ ar nemaloniu pašnekovu.
Kalbėkite savo vardu. Sakydami „mano nuomone“ arba „aš manau“, sušvelninsite pokalbį ir parodysite pašnekovui, kad išsakote tik savo nuomonę, o ne skelbiate aukščiausios instancijos tiesą. Kartu pripažįstate jo teisę turėti savo nuomonę.
Kalbėkite apie konkrečią situaciją ar elgesį, bet ne apibendrintai. Pavyzdžiui, visai netikęs toks apibendrinimas : „Dar nėra buvę, kad laiku pareitum namo (paruoštum pamokas).“ Taip pradėjus pokalbį paauglys išvengs kalbos apie tikrąją problemą, nes bandys įrodyti, kad kai ką yra padaręs laiku.
Stenkitės pašnekovui parodyti, kad jo elgesys trukdo pirmiausia jam pačiam. Paaiškinkite jam, kiek jis gyvenime praranda dėl tokio savo elgesio.
Nesitikėkite, kad būsite suprastas iš karto – ar bendrautumėte su maištingu paaugliu, ar su suaugusiu žmogumi. Jeigu kalbantis pašnekovas įsižeidė, pabandykite dar kartelį ramiai išdėstyti savo nuomonę. Žiūrėkite, kaip jis reaguoja į jūsų žodžius. Siekite tarpusavio supratimo ir susikalbėjimo, domėkitės tuo, kas pasakoma, jei reikia – perklauskite ir pasitikslinkite, ar gerai supratote pašnekovo mintį. Žinoma, kai kam toks santykių kūrimas pasirodys esąs sunkus ir ilgas darbas, tačiau tai atims tikrai daug mažiau laiko, jėgų ir emocijų, nei į aršią kovą panašus bendravimas, iš kurio nieko gera.
Dažniausiai sąžiningumas yra geriausia bendravimo su žmonėmis politika. Neįtikėtina, kaip dažnai mezgame ryšį gudria strategija ir taktika, pamiršdami pirmiausia išsakyti viską taip, kaip yra. Sąžiningas ir pagarbus dialogas – pati veiksmingiausia, paprasta ir patikima konfliktų išvengimo priemonė.
