Tavo gyvenimas, mažyli, prasidėjo,
Kai vienas kitą pamilo žmonės du.
Tėveliai tavo, taip dabar juos tu vadinsi,
O tu mums būsi mylimas sūnus…
Gimei iš meilės, iš aistros didingos –
Norėtas, lauktas jau seniai.
Eilėm, dainom gražiausiom apipintas,
Iš jausmo nuostabaus gimei…
Mes mylime tave be galo,
Tu juk gražiausias mūsų kūrinys.
Ir niekada nebus šiai meilei galo,
Kol plaks pasauly mūsų širdys trys…
Dažnai vaikai paklausia,
Iš kur žmonės dygsta,
O mamos sako,
Kad juos atneša gandrai,
Bet aš manau,
Kad ir užgimę
Net medžius praauga,
Nes šie užauga gan lėtai,
O dar dažniau
Nudžiūsta nelauktai…
Gražu, kai iš kelmų
Vaikai išdygsta-
Po mišką vaikšto atsargiai,
Nuvirtusį medelį pakelia,
Pagauna medžių šakose
Plonutį gėrio blyksnį,
Mamytei parneša
Saulutę akyse
Tarsi pavasarį gandrai.
2008
Laimingi,kol dar telpam
Į motulės glėbį ,
Kol aukso spinduliu esi
Ir ją pamatęs bėgi ,
Kol jos akis
Dar iš arti regi…
Kaip skubame į laisvą taką ,
Atrodo,kojas keliame tvirtai ,
Pakliūvame į balą šlapią
Ir bėgame pas ją sakydami ,
Kad neteisingai auginai…
Laimingi,jei mama paglosto ,
Sugrįžusius apkloja patalais ,
Bet po kiek laiko
Nebėra kam pasiguosti-
Jautiesi kaip kankorėžis
Nukritęs per toli
Nuo saulės apšviesto
Svajonių sosto…
Lyg išlukštentas- vienas
Žemėj įsitvirtinti turi.
2008
Mes vaikuose vaikystę savo
Atrandame. Dar kartą leista
Sugrįžt pro aukštą kiemo klevą
į kraštą, prarastą ir keistą.
Kokie patiklūs paukščiams tampam,
Vandens aidams ir skruzdėlytėms…
Bet budi patirtis už kampo,
Prieina, petį mums palyti,
Ir dingsta švytinti malonė.
Užsiveria daiktai – tik žodžiai.
Ir žvelgiame šaltai iš šono,
Kam buvom atsidavę godžiai.
O pabandykime dar kartą
į vaiko ranką įsitverti!
A. Bukontas
Laiminu tave žvilgsniu – sukurk šviesos pasaulį!
Laiminu tave žodžiu – parodyk tamsai saulę!
Laiminu tave. Daryk tai, ką turi daryti.
Tegu tavo akių šviesa nusiminusiam įžiebia viltį.
Esi stiprus, šviesus ir laisvas – auksinis saulės spindulys.
Kur tu tik eisi – grožis skleisis, gyvenimas gėle pražįs!
Įeik vidun. Ar nepažįsti,
Meni, kuo kvepia kūdikystė?
Pavasariu – šviesiu, ankstyvu,
Pumpurėliu berželio gyvu.
Džiovintais vėjy vystyklėliais
Ir stebuklingais tepalėliais.
Šviežiom skiltelėm obuolių,
Gardžiausiu žemėj pieneliu.
O taip ! Bet aš gerai jaučiu,
Kad tarsi žydinčiu medžiu
Visų pirma,
Visų pirma –
Ji kvepia mylinčia mama.
Ji kvepia mylinčia mama –
Jaukiausia žemėj šiluma…
Vaikai, vaikai,
Kiek rūpesčių ir baimės,
Kiek nerimo dėl tariamos grėsmės
Ir kiek gi džiaugsmo būdavo ir laimės
Ligas įveikus. Likdavo vilties,
Kad jūs užaugsit stiprūs ir valigi,
Kai ligos vaikiškos toli paliks,
Kad būsit mylimi ir supratingi,
Kad klaidžiot klystkeliais jums nepatiks.
Dorais, teisingais ir gražiais regėjau,
Tikėjausi, kad būsite laimingi.
Vaikai, vaikai,
Kokie nelygūs žingsinai.
Pirmi keliai jau tampa pavojingi.
O metai eis, įgavę savo kainą
Ir niekas jų nesugražins atgal.
Savas klaidas suspėję ištaisyti
Ar rasit kelią pas mane? O gal? …
O gal jau nebespėsite sugrįžti?
Nuo skausmo apsiniaukusi širdis …
***
Vaikai, vaikai
Juk motinos gyvena,
Kol su jomis gyvena jų viltis.
Dedu Tau švelniai ranką ant galvelės,
Apkabinu, bučiuoju ir verkiu:
Meldžiu palaimos Tau, brangus Vaikeli,
Pasaulio keliuose ir tarp žmonių.
Aš laiminu Tave gyvent laimingai –
Nešioki šventą kryžių prie širdies.
Linkiu Tau daug gyvenime kantrybės
Ramybės, laimės, laimės ir vilties.
N. Laukavičienė-Širvinskaitė
Išsprogo jauno medžio
Naujas spurgas-lapas.
Koks panašus, kaip būna
Ir visi maži vaikai.
-Aš būsiu, mama, geras geras…”
Tarsi girdžiu žodžius,
Kartojamus kaip gležnas lapas,
Neapgalvotai sakomus dažnai…
O siaus audra, perkūnija įsisiūbavo-
Nukrito jau pirmi lietaus lašai,
Žaibų atšvaituose sumirkęs
Lapas pažaliavo…
Kur dingo jo švelnumas,
Gal kiek ankstyvi meilės pažadai?
Pakalnėn vandens čiurkšlės nuvingiavo
Ir vėl prasišvietė dangus aukštai.
Vaikystės medis sužaliavo-
Išbandymuose sprogsta
Tik geri, patikrinti jausmai.
Iš šilumos, iš meilės, iš tikėjimo,
Su niekuo nepakeičiamu juoku,
Į šį pasaulį jie ateina –
Atsineša čia viską, kuo tikiu:
Neramų miegą, mielą šypsnį,
Linksmas akis ir daug keistų garsų,
Ir lūpas, iš kurių sulaukiam žodžių:
“Mama, aš tave myliu…”