Mano mažutės dienos –
Saulės anksti myluotos.
Tarsi laukų purienos –
Ryto rasa apklotos.
Dar visiškai neilgas
Mano pačios takelis.
Aš – kaip lakštutė – pilkas,
Mažas mamos paukštelis.
Lai debesėlai renkas,
Lai nepiktai grūmoja –
Švelnios mamytės rankos
Mano dienas globoja.
Eduardas Selelionis
„Gimtinės spalvos”
Mažuos delniukuos pasaulis slypi-
Mažyti, mano, miegok saldžiai.
Ir nors už lango žvaigždėm jau ėmė lyti
Miegok, sūnyti, miegok saldžiai.
Mažom pėdelėm prabėgs per rasą
Palies boružę mažais delnais
Kaip nuostabu tave matyti,
Kol daug ko, dar neatradai.
Mažuos delniukuos likimas slypi –
Koks jis tau bus – dar nežinai…
2008 04 22
vyyšnia
Mane lankyk nors sapnuose, mamyte,
Ilgiuosi ašTavų švelnių delnų…
Tau savo meilę noriu išsakyti,
Širdelę savo tau delnuos nešu.
Jau dėl Tavęs pirmi žiedai pražydo,
Tik Tau, mamyt, manos širdies žiedai.
Tavęs ilgiuosi, laukiu nuo pat ryto,
Bet ir sapnuos manęs nebelankai.
Tavas akis menu prie pat lovelės,
Tik neprisimenu užmigdančių dainų…
Lyg švelniai, švelniai glostai man galvelę,
Linkėdama saldžiausiųjų sapnų.
Lyg karštos lūpos kaktą man paliestų,
Uždegdamos raudoniu skruostelius…
Pasaulį visą meilėje apglėbčiau
Už tavo pabučiavimus šiltus…
A. Kancevičius
Mes vaikuose vaikystę savo
Atrandame. Dar kartą leista
Sugrįžt pro aukštą kiemo klevą
į kraštą, prarastą ir keistą.
Kokie patiklūs paukščiams tampam,
Vandens aidams ir skruzdėlytėms…
Bet budi patirtis už kampo,
Prieina, petį mums palyti,
Ir dingsta švytinti malonė.
Užsiveria daiktai – tik žodžiai.
Ir žvelgiame šaltai iš šono,
Kam buvom atsidavę godžiai.
O pabandykime dar kartą
į vaiko ranką įsitverti!
A. Bukontas
Laiminu tave žvilgsniu – sukurk šviesos pasaulį!
Laiminu tave žodžiu – parodyk tamsai saulę!
Laiminu tave. Daryk tai, ką turi daryti.
Tegu tavo akių šviesa nusiminusiam įžiebia viltį.
Esi stiprus, šviesus ir laisvas – auksinis saulės spindulys.
Kur tu tik eisi – grožis skleisis, gyvenimas gėle pražįs!
Įeik vidun. Ar nepažįsti,
Meni, kuo kvepia kūdikystė?
Pavasariu – šviesiu, ankstyvu,
Pumpurėliu berželio gyvu.
Džiovintais vėjy vystyklėliais
Ir stebuklingais tepalėliais.
Šviežiom skiltelėm obuolių,
Gardžiausiu žemėj pieneliu.
O taip ! Bet aš gerai jaučiu,
Kad tarsi žydinčiu medžiu
Visų pirma,
Visų pirma –
Ji kvepia mylinčia mama.
Ji kvepia mylinčia mama –
Jaukiausia žemėj šiluma…
Vaikai, vaikai,
Kiek rūpesčių ir baimės,
Kiek nerimo dėl tariamos grėsmės
Ir kiek gi džiaugsmo būdavo ir laimės
Ligas įveikus. Likdavo vilties,
Kad jūs užaugsit stiprūs ir valigi,
Kai ligos vaikiškos toli paliks,
Kad būsit mylimi ir supratingi,
Kad klaidžiot klystkeliais jums nepatiks.
Dorais, teisingais ir gražiais regėjau,
Tikėjausi, kad būsite laimingi.
Vaikai, vaikai,
Kokie nelygūs žingsinai.
Pirmi keliai jau tampa pavojingi.
O metai eis, įgavę savo kainą
Ir niekas jų nesugražins atgal.
Savas klaidas suspėję ištaisyti
Ar rasit kelią pas mane? O gal? …
O gal jau nebespėsite sugrįžti?
Nuo skausmo apsiniaukusi širdis …
***
Vaikai, vaikai
Juk motinos gyvena,
Kol su jomis gyvena jų viltis.
Dedu Tau švelniai ranką ant galvelės,
Apkabinu, bučiuoju ir verkiu:
Meldžiu palaimos Tau, brangus Vaikeli,
Pasaulio keliuose ir tarp žmonių.
Aš laiminu Tave gyvent laimingai –
Nešioki šventą kryžių prie širdies.
Linkiu Tau daug gyvenime kantrybės
Ramybės, laimės, laimės ir vilties.
N. Laukavičienė-Širvinskaitė
Išsprogo jauno medžio
Naujas spurgas-lapas.
Koks panašus, kaip būna
Ir visi maži vaikai.
-Aš būsiu, mama, geras geras…”
Tarsi girdžiu žodžius,
Kartojamus kaip gležnas lapas,
Neapgalvotai sakomus dažnai…
O siaus audra, perkūnija įsisiūbavo-
Nukrito jau pirmi lietaus lašai,
Žaibų atšvaituose sumirkęs
Lapas pažaliavo…
Kur dingo jo švelnumas,
Gal kiek ankstyvi meilės pažadai?
Pakalnėn vandens čiurkšlės nuvingiavo
Ir vėl prasišvietė dangus aukštai.
Vaikystės medis sužaliavo-
Išbandymuose sprogsta
Tik geri, patikrinti jausmai.
Iš šilumos, iš meilės, iš tikėjimo,
Su niekuo nepakeičiamu juoku,
Į šį pasaulį jie ateina –
Atsineša čia viską, kuo tikiu:
Neramų miegą, mielą šypsnį,
Linksmas akis ir daug keistų garsų,
Ir lūpas, iš kurių sulaukiam žodžių:
„Mama, aš tave myliu…”
Top top, eina su mama
Mažas mažuliukas lyg pupa.
Nors kojytės žengia netvirtai,
Jos tik tvirtina slaptai:
– Top top, oi, kaip man sunku
Eiti sodo takeliu.
O sode takelis – net baugu –
Veda tiesiai iki debesų.
Top top, top top,
Oi, kaip nelengvi
Top top, top top,
Žingsniai tie pirmi.
Top top, tu užaugsi greit
Ir galės kojytės pačios eit.
Žemę ir skersai, ir išilgai
Pereisi pėsčiomis laisvai!