Iš šilumos, iš meilės, iš tikėjimo,
Su niekuo nepakeičiamu juoku,
Į šį pasaulį jie ateina –
Atsineša čia viską, kuo tikiu:
Neramų miegą, mielą šypsnį,
Linksmas akis ir daug keistų garsų,
Ir lūpas, iš kurių sulaukiam žodžių:
“Mama, aš tave myliu…”
Top top, eina su mama
Mažas mažuliukas lyg pupa.
Nors kojytės žengia netvirtai,
Jos tik tvirtina slaptai:
– Top top, oi, kaip man sunku
Eiti sodo takeliu.
O sode takelis – net baugu –
Veda tiesiai iki debesų.
Top top, top top,
Oi, kaip nelengvi
Top top, top top,
Žingsniai tie pirmi.
Top top, tu užaugsi greit
Ir galės kojytės pačios eit.
Žemę ir skersai, ir išilgai
Pereisi pėsčiomis laisvai!
Kas tai yra kūdikystė?
Klausia mažylė mamos.
Kūdikystė – daigelis žalias
Prasikalęs po speigo žiemos.
Tai upės bangelės smagios
Ledams išplaukus.
Tai pirmas švelnus vėjelis
Šiaušiantis plaukus.
O vaikystė, mama, kas tai?
Tai melsva žibutė šlaite,
Tai žaliuoti pradėjęs gluosnis
Ir pirmoji beržų sula.
Vaikystė – pavasario saulė,
Sodai balti balti.
Tai pasakų pasaulis,
Kuriame tu gyveni.
O kas tuomet jaunystė?
Jaunystė – laukai žali.
Vėjas veržlus, bebaimis,
Balta lelija vandeny.
Tai nerimo gaidelė
Širdin įsmigus,
Pirma išdavikė ašara
Skausme išdygus.
O pasakyki, mama,
Kas gi yra branda?
Tai mano metai, mažyte,
Pirmosios raukšlės veide.
Tai sodas rudeninis,
Liūtis už lango,
Tai rūpesčių grandinė
Ir šokis tango.
Kas gi senatvė, mamyte?
Štai ta lazdelė kampe.
Tai šaltas rudenio vėjas
Ir speiguota žiema.
Gyvenimo lobynas,
Žila, žibutėlė galva.
Ir ašarotas žvilgsnis,
Ir visko pabaiga.
Per aslą žingsniavo žmogus, –
Link durų keliavo smagus.
Kai vieną žingsnelį nuėjo,
Truputį žmogus pailsėjo.
Kai antrą žingsnelį nuėjo,
Į slenkstį kreivai pažiūrėjo.
Mat, slenkstis – platus ir status,
Užlipk, jei turi tik metus!
Ai, ai, kas paskui atsitiko!
Nukrito žmogus ir sukliko!
Nosytė didžiai sumušta,
Kojytė giliai įdrėksta!
Labai apmaudu ir skaudu,
Kai šitiek iš karto žaizdų…
Paverkęs žmogus atsistojo
Ir slenksčiui piktai pagrūmojo.
Tada, jau nurimęs visai,
Vėl žengė per slenkstį jisai.
O aš jam šypsaus ir sakau:
“Laimingos kelionės, žmogau!”
Iš ko padaryti mažyčiai vaikučiai?
Kodėl tokie gražūs, rausvi ir minkštučiai?
Čia dėta meduolių iš pienių medaus,
Berta mėlynių iš miško tankaus.
Dar būna pridėta aušrinės spalvos,
Rasos įmaišyta ir ryto gaivos.
Melsvųjų akelių mamytė norėjo-
Prie mielo veidelio rugiagėles dėjo.
Kai pasvajojo žalių ar pilkų,
Ežero buvo prašyta spalvų.
Dukrelės tebūna auksiniai plaukai-
Saulėj bangavo kviečiai ir linai.
Reikia sūneliui plaukelių juodų-
Varnelė atskrido, pamojo sparnu.
Taip po truputį ir turim vaikutį.
Glėbin jį imam, brangiausiu vadinam.
Šypsos katinas ūsuotas,
Sargis nebenori loti,
Uodegom kelius tik brauko
Ir gardaus pyrago laukia.
Žino, kad jų šeimininkas
Šiandien šventės kaltininkas.
Juk gimtadienis – proga,
Metai vieneri – jėga!
Jeigu nori – nusijuoksiu.
Jeigu nori – patylėsiu.
Ir tave ant savo delno
Lig žvaigždelės pakylėsiu.
Ir, vaikeli, pamatysi
Tokį aukštą, gilų dangų.
Kol dar mažas, kol mažytis.
Pasisupk ant mano rankų.
Senelis eina pamažu.
Senelis kalba – man gražu.
Kalba kalbelė prakilni.
Žodelių muzika švelni.
Nešauks, nerėks balsu žvarbiu.
Senelį myliu ir gerbiu.
Aš tau pasekčiau pasaką, kurioj
Nėra svarbių veikėjų. Kur tik juokas.
Atidaryčiau tau paveikslus tylumoj,
Kad tu visa, į juos įeit išmokus,
Galėtum būt spalvotame sapne,
Kuriam esi man už visus svarbiausia.
Ir net tada, kai užmiršti mane,
Svarbiausia – kad tu būtum laimingiausia.
Kad tau diktuotų ne sausus žodžius,
Kad mėnuo tau – didžiulis lobis būtų.
Ir kad visus žaliuojančius medžius
Mažoj širdelėj glaustum po truputį.
Kad žydintis jazminas patvory
Tau būtų sielos atspindys. Kad lauktų
Tavęs, dukryt, trapiais jausmais geri.
Ir kad tu niekad niekad neužaugtum…
Ir kai mažom raidėm ims naktį lyt,
Ir kai visi užmirš širdelės dainą,
Mes iškentėsim šį gyvenimą, dykryt.
Tu nebijok. Žinau – jis greit praeina.
Naktį šviesu kaip dieną,
Kai mano vaikelis miega.
Ramiai ramiai-
Kaip akmenėlis prie kelio.
Geri sapnai,
Leiskitės jam ant akelių…