Mes vaikuose vaikystę savo
Atrandame. Dar kartą leista
Sugrįžt pro aukštą kiemo klevą
į kraštą, prarastą ir keistą.

Kokie patiklūs paukščiams tampam,
Vandens aidams ir skruzdėlytėms…
Bet budi patirtis už kampo,
Prieina, petį mums palyti,

Ir dingsta švytinti malonė.
Užsiveria daiktai – tik žodžiai.
Ir žvelgiame šaltai iš šono,
Kam buvom atsidavę godžiai.

O pabandykime dar kartą
į vaiko ranką įsitverti!

A. Bukontas