Abipus vieškelio javai jau plaukia,
Senos sodybos vietoj likęs uosis.
Jis daug ką mena, ir galybę metų
Praeinantiems pro šalį verks ir guosis.

Mažai jau vieškelių tokių belikę –
Lietuviškų, dulkėtų ir tikrų.
Užtat kiek medžių vienišų paliko
Ten, kur žymės nebėr net pamatų.

Einu į ten, kur dar tvirta sodyba,
Kur bitės dūzgia, kur saldus medus,
Kur praeitis manoji pasilikus,
Kur vasarai aš atvežu vaikus.

Kur senas tėvas savo bandą gano,
Mamos daržely žydi jazminai,
Kur šiandien dar abu gražiai gyvena,
Savi dar medžiai ir savi laukai.

Čia kiemas savas. Ežero bangelė.
Tik čia pavargus pailsėt galiu.
Tiktai kodėl aš taip retai šį kelią
Prisimenu ir dar rečiau grįžtu?

Ir netikri atrodo sentimentai
Senoj sodybvietėj prie medžių paliktų.
Kaip reik išmokt dabartimi gyventi,
Kad neskaudėtų praeities žaizdų?

Abipus vieškelio javai jau plaukia
Ir aš juo pas senus tėvus grįžtu
Metus nebuvus. Na, o jie vis laukia
Nenusisekusių gyvenimui vaikų.

Eglė Brazdžiūnienė