Ramaus vidudienio auksinės naginės
Per tuščią lauką brenda neskubiai.
Švelnus rugsėjis migdo mano smegenis,
Kur baigia degti vasaros drugiai.
Atsiminimai, ūžę medžių lapuose,
Nukrito žemėn: praeities nėra.
Rytoj iš ryto aušrą dengs sušlapusi
Nuskurusio lietaus skara.
Naktį griausmas topolį spiritu palaisto.
Žemėj sklinda karštas kvapas nuodėmingo vaisto.
Garsiai – kaip granatos – sprogsta pumpurai.
Jau iš anksto matos: baigsis negerai.
Miškuose šaltiniai muša kaip šampanas,
Krūmuos griuvinėja pasigėręs Panas.
Žemė ūžia bitėm, žaidžia vabalais,
Upėj plaukia debesys putotais gabalais.
Plazda žalios telegramos vieškelių stulpuos,
Ir numirėliai neramūs gieda žydinčiuos kapuos.