Diena

  • Svajonių rytdiena

    Na, pripilkite taurę sklidiną
    Rausvaskarių klevų kerėjimo!
    Ją išgersiu už svaigią rytdieną
    Taip… ilgokai į ją juk ėjome.

    Nepaliksiu, ne! Anei lašyčio!
    Šermukšninio – pačio aitriausio.
    Dar gi – audinio vienanyčio,
    Slėpinių labirintuose krausiu

    Kalendoriaus lapus kaip vabalas,
    Kurs po grūdą tempia iš tolo.
    Gal paklius gerėlesnis gabalas
    Tų dienų nušienauto atolo?..

    Juo apklosiu vėjus kur bastosi
    Ei, – pripilkite taurę sklidiną!
    Kol vynu dar kvepia agrastuose –
    Švęskim savo svajonių rytdieną…

    2011 Rietavas

  • Auštant Angelo dienai

    Tai ne ašaros
    rieda stiklais
    –
    lietaus
    skambūs varpeliai!
    Man pavasariu kalba jisai
    …
    Ten pro debesį žybsi ugnelė

    Vejasi vėjas smagus, gaudo
    mirksnį žvaigždelės
    manosios
    – – –
    Ilgu,
    taip ilgu, kad kur, svają
    užkelt vėl galvosiu
    Rieda ir skamba
    toks tyras
    lietus
    Rytas
    tuoj
    bus
    –
    rąžosi, antlodę kelia
    Vardas naujai
    suskambės
    ir
    priglus
    …
    Aušta
    vėl
    Angelas šviečia
    į
    kelią

  • Nelaukta diena

    Nelaukta ta diena, kai benirštantis vėjas vakaris
    Ima plėšti sagas lyg norėtų nutraukti rūbus,
    Debesų kamuoliais horizontą prieš rytą aparęs
    Ir priminęs gyviems, koks net sraigės kiautelis jaukus.

    Iki šiolei skubriems nieks netikrino kaulų per odą.
    Patikra nuodugni pasibaigs nevalingu šiurpu.
    Po brangiais kailiniais pastebėjęs tik sąžinę juodą,
    Vėjas bokštan pakils, kad beauštant prabiltų varpu.

    Įsirėmęs pasups gailų girgždesį skleidžiantį kraigą,
    Kaip pelėda suūks bedūmuojančiam jau kamine,
    Pirmą snaigę numes ant žiemkenčio žaliuojančio daigo
    Ir nutils vakarop, nes pasiekė visus jo žinia,

    Kad teks gūžtis ilgai prieš gamtos įnoringą stichiją,
    Kai lediniais sapnais tikrins mūsų sveikatą žiema.
    Ir meluoja tasai, kas pasakė, kad nieko nebijo –
    Kuo tau metų daugiau, tuo labiau nelaukta ta diena –

    Noris įsauly šilt, kaip ir dera garbingam karšinčiui,
    Be gailios pastangos sulaikyt šilumos likučius,
    Bet vakaris aršus ir atskrido gal tam, kad primintų,
    Jog buvimas ramus po šia Saule ne amžinas bus.

  • Užkasiu dienas netikusias

    Į rankas aš paimsiu kastuvą
    Ir užkasiu dienas netikusias.
    Laikas skrenda tarytum lėktuvas –
    Nežinia kiek gyventi man liko.

    Pastatysiu antkapį marmuro,
    Juodą kryžių jame iškalsiu.
    Sceną gedulo filmuos kamera,
    Kai aš Amen garsiai ištarsiu.

    Ir ant kapo vainiką kalijų,
    Margą puokštę astrų padėsiu.
    Graudžiai verks draugai (gal draugeliai?), juk
    Suvisam aš jas išlydėsiu.

    Liūdną giesmę giedos bažnyčioj
    Šakom eglių barstys mano kiemą.
    Žuvo dienos netyčia… Tyčia –
    Jas aš pats nužudžiau vieną dieną.

  • Į dieną

    durys užsidaro –
    gergždžia trečiasis balsas

    nesusipratimai
    lietpalčiais prisidengę
    šunys nenori į prieglaudą

    praeiviai traukiasi
    pasienyje lieka įbrėžos
    užaugs užels gyvais purvais
    mazgosim rytdieną –

    neliks vietos tavo šviesai
    dar negimęs vaike

  • Sezoninės simfonijos arba vakaras, naktis, rytas, diena ir… vakaras

    Vakaras rimsta, nurimsta,
    žiogai jau sušalo kojas,
    už uždarytų durų – tylu…

    Naktis slenka, sliūkina,
    verčia viską inkognito,
    ežerus traukia ledu…

    Rytas aušta, rasoja,
    braižo ilgas trajektorijas,
    karšti bučiniai čia – tabu…

    Diena kyla, aiškėja,
    ir ant vaivorykštės kilimo
    šoka jie tango abu…
    …
    Vakaras rimsta, aprimsta,
    žiogai vėl miklina kojas,
    bet tai jau nebesvarbu…

  • Atversiu dieną

    Atversiu dieną tarytum knygą,
    Tiesa, be turinio, be prirašytų lapų.
    Pirmajame iš jų nupiešiu rytą,
    Kaip niekados auksinį, ryškų, gražų.

    Tegul greičiau saulutė siuva rūbą žalią,
    Tegul klevai, berželiai pasipuošia,
    Pašlaitėje ieva žiedais išbąla
    Lyg nuotaka, kai ištekėti ruošias.

    Dar nežinau, ką laikas įdienojus žada.
    Tikriausia darbus, daug gerų darbų,
    Kad vakare nuvargus būtų gera
    Ir pasakyčiau – padirbėt buvo šaunu.

    Laimingas dar, kol rankos medį glosto,
    Kol lengvą dirvą javui sėt purena,
    Ankstyvą gėlę nuo šalnos užklosto,
    O skalsų grūdą vėl grąžina žemei.

    Ne, dar ne viskas. Jaučiu, kažko vis trūksta.
    Galbūt varnėno, vyturio giesmių?
    Dar brėkštant rytui čia ir ten skardeno,
    Tik mano knygoje įtartinai tylu.

    Gal ir gerai, kad baigsiu ją be tamsių lapų,
    Be pykstančio dangaus, bauginančių žaibų,
    Su piešiniu vėsaus pavasarinio vakaro
    Ir vienu įrašu – ramios nakties linkiu.

  • Ateis diena

    Ateis diena, kai visos smiltys išbyrės,
    Sustos laiko tėkmė, išnyks miražai.
    Ateis diena, kai maldos jau nebepadės,
    Nes mano nuodėmės atrodys mažos.

    Ateis diena, kai smėlio laikrodis suduš,
    Ant užmerktų vokų pažėręs dulkes.
    Pagreitintam kine pavasariai praūš,
    Kraujagysles pripylę vyšnių sulčių.

    Ateis diena, kaip viskas tyliai pasibaigs,
    Diena, kai susitaikymas ramina,
    Nubrauks nuo mano lūpų stingstančiais delnais
    Ištiškusį raudoną vyšnių vyną…

  • Diena be tavęs

    Diena be tavęs,
    o dangus –
    ne nuo įsiūčio mėlynas,
    į akis lieja ilgesį,
    lieja –
    ir artina naktį,
    šiltas vėjas sūpuoja
    drugelį
    ant pamario smilgos,
    o ramybė,
    ant mūsų užmetusi skraistę,
    linguoja į taktą…

    Jau anapus vidurdienio –
    miegantys
    nerimo būgnai,
    tyli vakaro fleitos,
    ir renkasi
    prieblandos choras…
    Mylimoji, atleisk,
    jei buvau
    netikėtai nutolęs,
    kai ieškojai
    manęs
    savo mėlyno žvilgsnio bedugnėj – – –

  • Kai diena užmiega

    Diena, pajutus alpulį, užsnūdo,
    Užvėrė saulė langines visas.
    Žvaigždelės, būdamos gan lengvo būdo,
    Lyg jonvabaliai įžiebė dausas.

    Mėnulis blyškų veidą debesin įkišo,
    Sustingo tamsoje liūdni laukai.
    Tik debesys, net neapsiavę savo vyžų,
    Pabiro dangumi tarsi vaikai.

    Ant jų išdykę žvaigždės supas,
    Sau linksminasi, krykštauja, kvatoja.
    Net ir mėnuliui kyla ūpas –
    Palikęs debesį dangum ropoja.

    O žemė ilsisi, ramiai alsuoja
    Ir glaudžia širdis prie savęs visas.
    Paskęsta pievos toj nakties vėsoj.
    Visi sumigo, nemiegù tik aš…

  • Tokia diena

    tik nesakyk – gyventi privalau!
    nušviesk vėl mano naktį, vizija
    šventa.
    kur mylimojo akys vėl šypsosis,
    kur laimės amžinoji valanda…
    sustokite akimirkos, palikit aidą
    žodžių kartą ištartų.
    dešimtmečių paklodės juodos,
    o aš tavim vis gyvenu… kodėl
    už ką? nežino niekas, nepaguos
    jau vis gilėjanti šaltų kapų tyla.
    lauktoji vizija, pabūki man malda
    – – –
    tik nieko nekalbėk.

1 2 3