Diena

Viena diena

Tai buvo dar viena mano diena
Padengta melancholijos lapais,
Kai vėjas už lango ir lietūs
Sėjo ritmą į stogo skardas.
Neturėjau aš saujoj
Laisvų valandų ir minučių.
Jos visos iškrito – skurdžiausia suma.
Gaudžiau vėją palaukėj
Pro svetimus kambario langus…
Saulei šįryt pilka išeiginė –
Tyška lašai ant žaliojo denio
Ne parke, tik aikštėj, vidur miesto
Kur miega mašinos ir karksi sušlapusi varna.
Tą pilkąją dieną danguje priešais gatvę
Tykiai plaukia melancholijos lapai.
Paklydau. Ten ne aš. Vis kritau į vakaro gerklę.

Šiandienai

Neprašyk, kad išeičiau.
Ta lemtinga diena
Jau seniai įrašyta
Likimo lape.

Nieks,
Net aš nežinau
Ji – kada?..

Neprašyk
Niekada.

—

Netikėk,
Jei kada pasakysiu-
Pailsau…
Lėtas bus judesys.
Žvilgsnis ištęstas,
Juokas pritilęs…

Netikėk,
Kad pailsau.
Tai laukimo pritildyta,
Ta pati – nerami ir karšta,
Mano širdis.

—

Siela nežino skausmo.
Tik žada.

Gera diena

Šiandien viskas
Paprasta ir aišku,
Nes šiandien mano mintys
Spėja su manim kartu.
Mes tarsi draugės
Už rankučių susikibę vaikštom.
Nuo pat ankstyvo ryto
Viskas miela ir gražu.

O būna laikas,
Kada mintys tuščios, lėkštos
Ir vos vos velkas iš paskos,
Kaip tas benamis šuo.
Arba staiga, kaip išprotėję,
Ima bėgti.
Ir nežinai – sustos, palauks,
Sugrįš atgal,
Ar vėl paliks, išduos…

Šiandien – gera diena,
Nes mintys – tokios aiškios.
Ir mes kartu, kaip geros draugės,
Nuo pat ryto vaikštom!

Tą vasarvidžio dieną prieš lietų…

Išskridai. Tu seniai išskridai
Tą vasarvidžio dieną prieš lietų.
Tik, sakyk, ar tikrai suradai,
Kas tave dar labiau bemylėtų,

Nei vandens išsiilgę žiedai,
Kada pievos nuo karščio dejuoja?
Pasakyk, ar tikrai suradai
Kam tu būsi viena mylimoji,

Kam pažvelgus nukaista veidai
Ir akis tartum apgaubia rūkas?
Pasakyk, ar dėl to išskridai,
Kad giedra tiek daug laiko užtruko,

Kad suskeldėjo žemės pluta
Ir šaltiniai išdžiūvo, ir upės?
Aš girdžiu – tu sakai – nekalta,
Nes nuo saulės šešėlis parklupęs

Ant sausos ir besėklės žolės,
O pėdas kelio dulkės užpusto…
Ir tegul niekas taip nemylės,
Bet kaitroj netgi vėjas uždūsta.

…………………………………………….

Neradai, niekada neradai,
Kas tave dar labiau bemylėtų.
Išskridai, jau seniai išskridai
Tu vasarvidžio dieną prieš lietų…

aštuntoji diena

akmenys atmuša riksmą it teniso kamuolį
jis šokinėja smiltainio paviršium per šimtą teatro pakopų
lig scenos kur vyras su kauke aukoja avytę
jos vilna šviesesnė už garbanas to kurio rankose peilis
jos oda baltesnė už to kurio pirštuose plunksna
užrašo testamentą miestui – pasauliui ant odos avytės
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
vyras nusiima kaukę ir įkvepia riksmą

Mano diena

Ši diena – kaip daugelis kitų –
Graži savo paprastumu. –
Sėdžiu prie lango
Ir stebiu mėlyną dangų.

Matau, kaip atplaukia asiliukas,
O už jo – automobiliukas…
Dangaus skliaute
Matau ir tave.

Tik staiga pradėjo lyti –
Asiliuko jau nebematyti.
Ši diena kaip daugelis kitų –
Ji graži savo paprastumu.

“Žiburio” gimnazija
Prienų rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui