Ruduo

Atrodo, saulės spinduliai
Prabėgdami medžių šakas nudažė,
Papylė aukso dulkeles ant žemės,
Kur išvaikščioti takai,
Pasislėpė už horizonto, tik paliko
Virš debesų įvairiaspalviai atspindžiai.
Gal ne rudens vaizdai-
Tiktai jausmų akordai,
Kai liejasi iš sielos ir akių
Upeliai negirdėtų dar dainų…
Pribėgusi prie medžių
Juos paglostau, nes kalbamės su jais
Tuo vienu, tik gamtos padovanotu
Ir paprastu, nes iš širdies
Išplaukiančiu žodžiu.

2008

Po obelų šakom
Gėles sodina ,
Kad kritę žemėn
Sunkūs obuoliai
Dar pamatytų ,
Kaip rudens akelės
Lyg saulutės žiūri
Vis džiaugiasi jos spinduliais.
Prie raudonskruostės
Obelaitės kiek sustoju ,
Bet neberūpi jos
Rausvieji rudenį vaikai.
Žiūriu,kaip gražiosios nasturtos-
Ryškios gėlės
Rudens šalnų neboja
Ir meilę padalina
Obelaitei,dangui,mums…
2008

Niūri ir nerami šį rudenį
Ežero pakrantė ,
Kada pakilęs vėjas
Šiurpina bangas.
Suplakęs vandenį
Ir įsiūbavęs mėto
Paversdamas balta puta.
O šaltis veidą nuskalauja ,
Dangus nepragiedrėja ,
Kai slapstosi be vietos
Nerimo našta…
Ir liūdesys į širdį įsilieja
Tarsi pakrantėje bangų mūša.
Kas jausmą šį dabar augina ,
Kodėl ramybės nerandu?
Pasidalinti mintimis ,
Su vandeniu nuplauti sielą
Sakralinėj tyloj
Kasdieną čia su vėju
Susitikti ateinu.
2008

Maža eglutė slepiasi po lapais-
Tokia trumpa rudens diena.
Tarsi vaivorykšte apšviečia
Paskutinį saulės taką
Ir miško apklotus rudus ,
Užlies blakstienas aklina tamsa.
O gyvybingi iš po jų
Dar galvas į saulutę kelia-
Kas nori būti pamirštas
Po greit užklupsiančiu sniegu…
Nubėga su šešėliais
Miško gilumon mažytis spindulėlis-
Gal neramios širdies atodūsis ,
Kad šviesti saule negaliu.
2008

Nuslūgo debesų griūtis
Ir vakarėjančio dangaus paviršiuje
Barbena tartum pirštai į duris
Lietaus lašai pakildami į viršų…
Rausvėja medžiai ir žolės kupstai-
Daugiau saulutės, ne lietučio prašo ,
Todėl ir gena vėjas įkypai
Tolyn už miško margindamas dangų
Laumės juostos raštais.
Skaičiuoju žemėje spalvas-
Klevai lyg vienas kitą lenkia.
Lyg susitarę rodo,kas katrą
Gražiau vaivorykštėje atspindės ,
Lietaus lašelių nuprausti
Vėl sužibės- net saulė aikčios.
Kai tokie žavūs vakarai,
Langai į sielą atviri-
Pro juos paleidžiu dainą vaikščiot ,
Visų rudens spalvų aprėpti negali…
Net savos mintys darosi neaiškios.
2008

Ruduo jau žalumą ištrynė
Ir teškia įvairių spalvų-
Šiam dailininkui net dangaus mėlynė
Pasiekiama nematomu ,
Gamtos- didžiuoju teptuku.
Eini per klonius gal užsisvajojęs ,
O medžiai seka iš paskos ,
Kai prie apleisto vienkiemio sustoji ,
Net išsižioji, žiūri –
Nėra takelio prie trobos…
Seniai neperžengtas ,
Pajuodęs slenkstis
Ir man reiks sukti atgalios.
Kieno daug metų čia gyventa-
Nepasakys tapytojas ruduo…
2008

Kas sako,kad ruduo liūdnokas,-klysta
Arba nevaikšto po miškus,lankas…
Kur pamatysi tokią giminystę ,
Kai beržas saugo klevelius-
Net iki žemės nusvarindamas kasas.
Seni žilvičiai gal draugėn suaugo ,
Kad nenulaužtų kas mažylių pakely ,
Nuo vėjų ir šalnos šakom apgaubia ,
Todėl jie iki šiol dar tebėra žali…
Pasižiūrėk,čia- topolių giraitė ,
Kleveliai lyg paveiksle išpiešti –
Šalia išdygus auga obelaitė ,
Šermukšnių lapuose ornamentai
Pačios gamtos gražiausiai iškirpti.
O!Koks dangus pro šakeles nušvitęs ,
Žydrynėje suspindo drebulės
Viršūnės lapai lyg ugnis rausvi…
Tai kas ,kad stiepiasi nubalęs stiebas smilgos ,
Vis tiek ,jei draugėje sulauks žiemos ,
Apklos draugų šaknis,sušildys net ir ji.
2008

Vėlyvą rudenį
Kiekvienas žalias lopas
Tarp nurudavusių stiebų,
Nukritusių ir be gyvybės lapų
Atrodo tarsi laimės žybsnis-
Mažytis džiaugsmas atvirų akių.
Netgi liemuo berželio balto
Vien prisilietus šaltas ir slidus,
Todėl žiūriu į žalią kupstą meldo,
Lyg vasaros spalvas geriu…
Toliau ir eiti niekur nebereikia,
Paglosčiusi jo plaukus nustembu-
Jis primena, kad vasara-jaunystė
Dar kartą jau prabėgo ir negrįžta
Su tuo pačiu srauniuoju upeliu.

2008