Vėlyvą rudenį
Kiekvienas žalias lopas
Tarp nurudavusių stiebų,
Nukritusių ir be gyvybės lapų
Atrodo tarsi laimės žybsnis-
Mažytis džiaugsmas atvirų akių.
Netgi liemuo berželio balto
Vien prisilietus šaltas ir slidus,
Todėl žiūriu į žalią kupstą meldo,
Lyg vasaros spalvas geriu…
Toliau ir eiti niekur nebereikia,
Paglosčiusi jo plaukus nustembu-
Jis primena, kad vasara-jaunystė
Dar kartą jau prabėgo ir negrįžta
Su tuo pačiu srauniuoju upeliu.

2008