Bobų vasara
Prisimindamos vasarą
saulei šypso ir
per balas
šokinėja bobos.
Ir į klausimą:
„Ko jau tokios linksmos?”
Atsako: „Argi?
Pažvelk, kiek priverkėm…”
2003 m.

Prisimindamos vasarą
saulei šypso ir
per balas
šokinėja bobos.
Ir į klausimą:
„Ko jau tokios linksmos?”
Atsako: „Argi?
Pažvelk, kiek priverkėm…”
2003 m.

Po karštos vasarėlės
Niaukiasi dienelės.
Krenta medžių lapai,
Sukasi verpetais.
Dangumi vis plaukia
Pilki debesėliai.
Taškosi balutėse
Lietaus lašelėliai.
O maži paukšteliai
Skrenda kur šilčiau,
Ten jie pailsėję
Grįš namo vėliau.
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Lapai krinta nuo šakų,
Zylė slepias po lapu.
Jau ruduo tas margaspalvis-
Pučia vėjas nutrūktgalvis.
Lapai dengia niūrią žemę,
Medžių šakos dangų remia!
6b klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Rudenio naktys žvaigždėtos ir šaltos
Vėjai vis kaukia,lakioja
O pievos sustingusios ,baltos
Lapais auksiniais šiltai apsikloja
Ir nuotaika rudenį visai nelinksma
Net žemė ir ta susitraukus
Ir laukia žemelė,motulė gamta
Vyturėlio pavasario šauklio
6a klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Jau ruduo, jau medžiai meta auksą,
Dangus kaskart labiau pravirksta lietumi,
Jau vakarais ir saulė leidžiasi, parausta
Kodėl gi žmonės bjaurisi tavim?
Jau pilkas rūkas dengia nuogą lauką,
Išnyko šilas, kvepiantys sakai.
Dabar tiktai išgirsi gervių šauksmą
Kur dingo mūs seni mieli namai.
O tolumoje nėra geltonų pienių,
Ach taip ilgu, kai širdį spaudžia!
Nėra margų gėlėtų mano pievų,
Dabar visi aplinkui tiktai snaudžia.
Kur dingo žaluma ir šiltas oras?
Kur dingo pievos, sodai, ežerai?
Nustebęs išsigandęs bėga voras,
Kur dingo mano šilko nėriniai.
Nukrenta gelsvas, melsvas, vienas lapas,
Nebesugrįšiu jau, negrįšiu niekada.
Tauškalės šarkos lietui lyjant šneka
Taip lyg ir buvo…. buvo kažkada.
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Nulyja lietus ir taip gera,
Gaivu pasidaro širdy,
Pagelsta nuo lapų takelis,
Ir viskas nurimsta many.
Prisėsiu, prisėsiu prie medžio,
Klausysiuos, kaip lapai šlamės,
Žiūrėsiu į margą takelį
Ir lauksiu savosios lemties.
8b klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Nuraudo lapai kaštono,
Nukrito ežiukai rudi.
Kodėl pradingo saulutė?
Kodėl šilumos nerandi?
Rytojaus gervės nelaukė,
Išskrido žąsų draugija.
Kaimynė liepa palaukėj
Nuliūdo, pageltus visa.
Ruduo užvaldė pasaulį,
Sušaldė šermukšnių vaisius.
Šalna atėjo kariauti,
Bet saulė ištirpdė ledus.
Žiema nemoka užjausti,
Negali atleisti skriaudų.
Ji ima viską geriausia,
Ką gali aukoti žmogus.
3dhr klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Miškas ošia ir linguoja,
Lapai sukasi ratu.
Vėjas po miškus lekioja,
Oi, kaip mums dabar smagu.
Atsibuskime šį smagų rytą,
Kai saulė vėl pakibs virš debesų.
Išgirskime šį miško šokį
Ir šokime su juo kartu.
5a klasė
Prienų ,,Ąžuolo” vidurinė mokykla
Prienų rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Bičių dūzgimas nutilęs,
Po langu nesvirpia žiogai,
Šėlstantis rudenio vėjas
Kaukia liūdnai.
Pasaulis – lyg tuščias lizdas –
Apmiręs, tylus.
Sublizga ir nukrenta lašas –
Ir tas nebylus.
Aš nežinau, kiek dar tęsis
Šitas tylumas kurtus,
Ir labai laukiu vasaros,
Bet vėl žiema bus…
4pb(8) klasė
„Žiburio” gimnazija
Prienų rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Lapai krenta mirguliuoja
Kaip žvakutės raibuliuoja
Laksto šoka kaip padūkę
Ir paskelbia vėjui mūšį
Jie bejėgiai prieš speigus
Prieš visus žiemos kerus
Rymo verkia po langais
Gal Vytukas juos įleis
Negirdžiu aš jų raudos
Kaukia vėjas patvoriuos
5 a klasė
Radvilėnų vidurinė m-kla
Kauno rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Prisimindamos vasarą
saulei šypso ir
per balas
šokinėja bobos.
Ir į klausimą:
„Ko jau tokios linksmos?”
Atsako: „Argi?
Pažvelk, kiek priverkėm…”
2003 m.

Tarsi paukštis atlėk
Ir maitinkis iš bąlančio delno,
Ir nuskriski paskui,
Ir atgal niekada nesugrįžk.
Tarsi paukštis numesk
Savo pačią balčiausią plunksną,
Kad atradus žinočiau –
Ruduo…
Aš pakelsiu tą plunksną,
Tavo pačią balčiausią plunksną
Ir stebėsiuos – iš kurgi
Pažinai Tu mano rankas?
V. Jasiukaitytė