Rudens rytas

Rudens rytas

Trumpėja dienos
mirga lapai
murzino stiklo rėmuos
po langu
byra vyšnios nenulestos paukščių
uodžiu dulkes lietų ir vėją
balkšvi obuoliai
vis dar obelies įsitvėrę
it mėnuliai
sūpuojas
tik supuvęs koks
tekšt ištęžta
žvirbliai baidos kačių
ir varnų
tų davatkų
gedulingais balsais
karksinčių vangiai

ruduo

tavo akys nustebę,
stebi šitą peizažą
nėr jėgų atsiplėšt
tavo kojos – magnetai
neatlupsi nuo žemės
grindys tik girgžt girgžt
tavo rankos –
nulaužtos rodyklės
tabaluoja – baluoja
tabalai tabalai
laikrodis
netiksi

ne tave šitas rytas ištiko
tai ne tu
šitas kūnas nesavas
jį siela paliko

šiuo metu

tupi mirusiam
varnos lizde
ir o varge
be gailesčio
šaiposi
erzina
krankia.

Ruduo

Ruduo

Šukuoja vėjas vėlei mano plaukus,
Ir šalti lietūs beldžias į duris,
Ir nieko nieko aš nelaukus,
Nebėgus pas dievus ir verkus
Su siela neramia ir verkiančia širdim aš suprantu –
Ruduo.

Rudens depresija

Rudens depresija

aš nežinau kodėl esu čia,
kodėl verkiu ir nejudu iš vietos.
norėčiau būt toli
toli nuo skausmo, nuo apgaulės.
bet negaliu pabėgt

o gal tiesiog nenoriu bėgt
galbūt aš čia verkiu, kad neturiu jausmų
galbūt aš čia, kad juos pagaučiau
galbūt turiu čia likt
galbūt turiu stovėt čia

stovėt čia ir nejudėt
nebėgt, bet laukt
o gal turiu ieškot
ieškot, kol rasiu tai
kol rasiu tai kas man svarbiausia

o kas svarbiausia man?
aš nežinau,
o gal tiesiog aš ieškau to,
aš ieškau to kas man svarbiausia.

Rudens dovana

Rudens dovana

Ir kam prasmės ieškot bandau?
Čia viskas taip trapu.
Aš prie širdies tau prigludau
Gelsvu rudens lapu.

Jį vėjas atnešė čionai
Iš tolimos šalies.
Tau atiteks jis dovanai,
Tik pirštais jį paliesk.

Jame tiek maža šilumos,
Bet gal ir jos užteks,
Jei tavo pirštuos lig žiemos
Blausi ugnelė degs.

1961

Auksinis rudenėlis

Auksinis rudenėlis

Po karštos vasarėlės
Niaukiasi dienelės.
Krenta medžių lapai,
Sukasi verpetais.

Dangumi vis plaukia
Pilki debesėliai.
Taškosi balutėse
Lietaus lašelėliai.

O maži paukšteliai
Skrenda kur šilčiau,
Ten jie pailsėję
Grįš namo vėliau.

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Ruduo

Ruduo

Lapai krinta nuo šakų,
Zylė slepias po lapu.
Jau ruduo tas margaspalvis-
Pučia vėjas nutrūktgalvis.
Lapai dengia niūrią žemę,
Medžių šakos dangų remia!

6b klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Rudenio naktys

Rudenio naktys

Rudenio naktys žvaigždėtos ir šaltos
Vėjai vis kaukia,lakioja
O pievos sustingusios ,baltos
Lapais auksiniais šiltai apsikloja

Ir nuotaika rudenį visai nelinksma
Net žemė ir ta susitraukus
Ir laukia žemelė,motulė gamta
Vyturėlio pavasario šauklio

6a klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Ruduo

Ruduo

Jau ruduo, jau medžiai meta auksą,
Dangus kaskart labiau pravirksta lietumi,
Jau vakarais ir saulė leidžiasi, parausta
Kodėl gi žmonės bjaurisi tavim?

Jau pilkas rūkas dengia nuogą lauką,
Išnyko šilas, kvepiantys sakai.
Dabar tiktai išgirsi gervių šauksmą
Kur dingo mūs seni mieli namai.

O tolumoje nėra geltonų pienių,
Ach taip ilgu, kai širdį spaudžia!
Nėra margų gėlėtų mano pievų,
Dabar visi aplinkui tiktai snaudžia.
Kur dingo žaluma ir šiltas oras?
Kur dingo pievos, sodai, ežerai?
Nustebęs išsigandęs bėga voras,
Kur dingo mano šilko nėriniai.

Nukrenta gelsvas, melsvas, vienas lapas,
Nebesugrįšiu jau, negrįšiu niekada.
Tauškalės šarkos lietui lyjant šneka
Taip lyg ir buvo…. buvo kažkada.

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

Ruduo

Ruduo

Nulyja lietus ir taip gera,
Gaivu pasidaro širdy,
Pagelsta nuo lapų takelis,
Ir viskas nurimsta many.

Prisėsiu, prisėsiu prie medžio,
Klausysiuos, kaip lapai šlamės,
Žiūrėsiu į margą takelį
Ir lauksiu savosios lemties.

8b klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui