Padovanok man saulę, dangų, lietų.
Delnuose surinki debesų pūkus.
Žvaigždėmis į širdį kelią man nutieski,
Kad turėčiau ten namus šviesius.
Padovanok man lauko gėlę,
Nuskink jos žiedlapius visus.
Surask mažytį šaltinėlį,
Parodyk jo kelius painius.
Padovanok man miško uogą,
Kamanę dūzgiančią ant jos.
Sušildyk mano širdį nuogą –
Ramybę jai padovanok.
Ant sofų tupi
Pliušiniai kiškučiai,
Pačiupinėti
Ir greit pamiršti vaikų.
Jie atsiranda
Po kalėdinėm eglutėm,
Gimtadienį…
Ar šiaip sau nuo draugų.
Prisimenu dabar savo
Seniai prabėgusią vaikystę,
Gražiausią žaislą-
Pilko triušio uodegėlę
Po pagalve ant krosnies
Tarp kailinių šiurkščių,
Tarp šakaliukų, akmenėlių,
Molio gabalų,
Kurie, vadinami avelėm,
Buvo praryjami
Vyresnių brolių,
Pasivadinusių vilku.
Lig šiol man gražūs
Visų pamiršti upeliai,
Spalvoti akmenėliai,
Riedantys pavasarį dugnu-
Prisirenki didžiausią saują
Ir gali piešt ant akmenų.
O triušio uodegėlę
Jau seniai išaugau-
Tiktai ilgiuosi dar švelnių daiktų-
Einu į girią,
Kalbinu medžius ir saulę…
Džiaugiuosi, kad nebematau vilkų.
2008
Kas sakė – viskas? Ne! Ne viskas!
Dar šitiek daug kelių nepraeitų –
Tai kas, kad smilkiniuos sidabras tviska,
Kad šypsena įrėminta raukšlių.
Dar nežinau, ką reiškia neskubėti,
Dainuoti su žeme vienu ritmu,
Pajaust, ką reiškia būti senutėle,
Su lazdute rubždenančia taku.
Dar tiek minčių, tyloj neišmąstytų,
Dar tiek ligų, kuriom nesusirgau,
Dar teks iškęst didžiausią išdavystę
Draugams išeinant už mane pirmiau.
Dar nedrįsau visa širdim mylėti,
Kad nepalūžčiau, meilės išduota –
Širdis kitaip nemoka – viskas arba nieko,
Nebuvo visko – nieko nebėra.
Toks nuostabus ateina supratimas,
Kad tik dabar, kai mirti nebijau,
Tai ir gyvenimas nebebaugina –
Kas gali būti žemėj nuostabiau?
Tiek dovanų lemtis padovanojo,
Ar gausiu paskutinę – nežinia,
Šiandien senatvė man atrodo
Pati puikiausia dovana.
2001
Kalėdos mano
Betliejus
tvartelis suręstas grubiai
šeima belaukianti
dar kūdikėlio
ir gyvulių šilti veidai
čia ramuma
laukimo švento
sotumo alkano nėra
ir šventas šitas
sudaiktėjimas
kaip fenomenas
neaplenks mane
neiškrentu iš
dovanėlės įpakavimo
avėjimo
vilkėjimo
celofane – o Dieve
mano vienišas
Megapoli
argi aš tau –
tu man
ne dovana.
2005
Ištieskite rankas. Į jas įdėsiu
žvaigždes, nunertas rankų šiluma.
Ir kiekvienam ko trokšta, palinkėsiu –
vilties žvaigždelės – mano dovana.
Iš sidabrinių gijų jas nunėriau,
šiltų ipyniau saulės spindulių,
o laimės, džiaugsmo dar dangus pridėjo.
Žemelė apdalino dosnumu…
Ši dovana te švies Jums visą kelią.
Ir lai palies Jus meilės šiluma.
O širdyje nešiodami žvaigždelę
Jūs būsite laimingi visada…
Su Naujais,linksmo Zuikučio, metais!!!
Koks stebuklingas palikimas!
Koksai nepaprastas likimas!
Man mūzos neša dovanų –
Neišsipildančių sapnų,
Neišsibaigiančių troškimų,
Ir vandenyno balsą kimų,
Ir laimę, – ji dar neatėjo, –
Ir laivo burę, pilną vėjo.