Ant sofų tupi
Pliušiniai kiškučiai,
Pačiupinėti
Ir greit pamiršti vaikų.
Jie atsiranda
Po kalėdinėm eglutėm,
Gimtadienį…
Ar šiaip sau nuo draugų.
Prisimenu dabar savo
Seniai prabėgusią vaikystę,
Gražiausią žaislą-
Pilko triušio uodegėlę
Po pagalve ant krosnies
Tarp kailinių šiurkščių,
Tarp šakaliukų, akmenėlių,
Molio gabalų,
Kurie, vadinami avelėm,
Buvo praryjami
Vyresnių brolių,
Pasivadinusių vilku.
Lig šiol man gražūs
Visų pamiršti upeliai,
Spalvoti akmenėliai,
Riedantys pavasarį dugnu-
Prisirenki didžiausią saują
Ir gali piešt ant akmenų.
O triušio uodegėlę
Jau seniai išaugau-
Tiktai ilgiuosi dar švelnių daiktų-
Einu į girią,
Kalbinu medžius ir saulę…
Džiaugiuosi, kad nebematau vilkų.

2008