Mirtis
Slysta juodas apsiaustas,
apnuogina baltus pečius.
Kaulėtos rankos ir skausmas.
Primena žiemą medžius.
Žvakės liepsnos šešėlis
Klaidžioja tartum vagis.
Byra su ašarom smėlis.
Pergalę švenčia Mirtis.
Kenčianti širdis
Ruduo… Ir šaltas vėjas gelia kūną,
Negailestingos vėtros drasko likusius lapus,
Pavargus žemė jaučia antkapių artumą,
Juodi paminklai saugo mirusių sapnus.
Pro tirštą rūką ir per šlapią žemę,
Įskaudinta širdim ir ašarom veide.
Maža mergaitė neša rankose šakelę
Ir žvakę tam, kurs ilsisi kape.
Pribėgusi parklumpa ji ant kelių
Ir viskas persismelkia šildančia rauda.
Jos verksmas sugraudina net ir žemę,
O liūdesys paskęsta lietuje.
Mergaitės rankos apkabina kapą,
O taip norėtų apkabinti jį…
Pro šlamančius lapus girdžiu ją sakant:
,,Tėveli, dar pabūk su manimi!’’
II kursas KP-7 grupė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Miręs
Kraujo lašas nukrito ant žolės
Jis nusirito smilgos stiebu
Ir susigėrė į bundančią žemę
Mažas vabaliukas ropoja smilga
Jis nori pakilti aukščiau žemės
Pajuto mažas vabaliukas po savo mažomis kojomis
Kad ant smilgos jau kažkas buvo
Jis nežino kad tai kraujo lašas
Ką tik nuslydo į žemę
Gerai kad jis nežino
Kitaip pakrauptų
Ir nustiptų vietoj
Kas dedasi jo mažoj galvelėj
Jis nenuspėjamas kaip ir dangus
Čia gražu o po akimirkos
Prasiveria debesies dangtis
Ir pasipila lietaus lašai
Lietaus lašai krinta ant žolės
Jie nuplovė mažą vabaliuką
Nuo smilgos stiebo
Jis taip troško pakilti aukščiau
Bet nepavyko…
Dabar mažas vabaliukas paskedo
Lietaus laše
Lašas susigėrė į bundančią žemę
Palikdamas mirusį kūną
4 klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Prie nežinomo kapo
Aš suklumpu prie mažo kauburėlio.
Mes niekada nebuvom artimi…
Žarstau tarp pirštų birų gelsvą smėlį –
O skausme, ko nesutelpi širdy?..
Imu žvakelę, mirga jos liepsnelė…
Tešviečia ji – lyg simbolis vilties.
Dėlioju ramunes, jos apsupa ugnelę –
Vainikas šis – auka nežinimos lemties…
IVF klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Rimgaudui, žuvusiam Airijoje
Prašau pasakyti,
Kada žmogus nutyla?
Ir kodėl?
Kas rytą saulė kyla,
O pasaulis
Džiugesiu prabyla
Skrosdamas
Beribę baltą tylą…
Tu papasakok,
O gal nebegali?
Kam gyvybė žemėje trapi…
Tu uždek
Pasaulio pakrašty
Meilės žiburį
Ir lauki, jei gali…
5 a klasė
Radvilėnų vidurinė m-kla
Kauno rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Testamentas
Mūsų vardai tolimi, ir negrįžti išėjusių
sąrašuos mes nebūsim greta ar arti.
Mes svetinguos namuos tuos pačiuos beviešėjom,
bet tirštos sutemos, bet aušros visąlaik atskirti.
Sugalvoki, pasauli, mums vardą kaip kruviną viksvą
per akis – kad jau niekas nešauktų kitaip:
mes tą vieną, vienintelį vardą įvyksim,
kur giliai, o aukštai, vakarai, o rytai.
Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.27.
Tuščias kapas
Norėjau pamiršti valpurgijų naktis,
Ir plėšrius dantis, prašieptus virpančiai aukai,
Bet verta galbūt prisiminti, iš kur ateini
Numirt ant Golgotos kalno.
Iš požemių ir smalkių,
Iš pasmerktųjų slėnio,
Iš griovio ankančio vandens
Su girnų akmeniu ant kaklo, iš prakeiksmo duobės.
Todėl nešaukite manęs,
Ir neieškokit mirusiųjų sąraše,
Ir nesakykite: “Parodyk mums iš Dievo ženklą!”
Bet pažiūrėkite į tuščią kapą, kur aš buvau
Ir kur manęs nėra!
1996