Mirtis

  • Mirtis

    Slysta juodas apsiaustas,
    apnuogina baltus pečius.
    Kaulėtos rankos ir skausmas.
    Primena žiemą medžius.

    Žvakės liepsnos šešėlis
    Klaidžioja tartum vagis.
    Byra su ašarom smėlis.
    Pergalę švenčia Mirtis.

  • Kenčianti širdis

    Ruduo… Ir šaltas vėjas gelia kūną,
    Negailestingos vėtros drasko likusius lapus,
    Pavargus žemė jaučia antkapių artumą,
    Juodi paminklai saugo mirusių sapnus.

    Pro tirštą rūką ir per šlapią žemę,
    Įskaudinta širdim ir ašarom veide.
    Maža mergaitė neša rankose šakelę
    Ir žvakę tam, kurs ilsisi kape.

    Pribėgusi parklumpa ji ant kelių
    Ir viskas persismelkia šildančia rauda.
    Jos verksmas sugraudina net ir žemę,
    O liūdesys paskęsta lietuje.

    Mergaitės rankos apkabina kapą,
    O taip norėtų apkabinti jį…
    Pro šlamančius lapus girdžiu ją sakant:
    ,,Tėveli, dar pabūk su manimi!’’

    II kursas KP-7 grupė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Miręs

    Kraujo lašas nukrito ant žolės
    Jis nusirito smilgos stiebu
    Ir susigėrė į bundančią žemę
    Mažas vabaliukas ropoja smilga
    Jis nori pakilti aukščiau žemės
    Pajuto mažas vabaliukas po savo mažomis kojomis
    Kad ant smilgos jau kažkas buvo
    Jis nežino kad tai kraujo lašas
    Ką tik nuslydo į žemę
    Gerai kad jis nežino
    Kitaip pakrauptų
    Ir nustiptų vietoj
    Kas dedasi jo mažoj galvelėj
    Jis nenuspėjamas kaip ir dangus
    Čia gražu o po akimirkos
    Prasiveria debesies dangtis
    Ir pasipila lietaus lašai
    Lietaus lašai krinta ant žolės
    Jie nuplovė mažą vabaliuką
    Nuo smilgos stiebo
    Jis taip troško pakilti aukščiau
    Bet nepavyko…
    Dabar mažas vabaliukas paskedo
    Lietaus laše
    Lašas susigėrė į bundančią žemę
    Palikdamas mirusį kūną

    4 klasė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Prie nežinomo kapo

    Aš suklumpu prie mažo kauburėlio.
    Mes niekada nebuvom artimi…
    Žarstau tarp pirštų birų gelsvą smėlį –
    O skausme, ko nesutelpi širdy?..

    Imu žvakelę, mirga jos liepsnelė…
    Tešviečia ji – lyg simbolis vilties.
    Dėlioju ramunes, jos apsupa ugnelę –
    Vainikas šis – auka nežinimos lemties…

    IVF klasė

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2001”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Rimgaudui, žuvusiam Airijoje

    Prašau pasakyti,
    Kada žmogus nutyla?
    Ir kodėl?
    Kas rytą saulė kyla,
    O pasaulis
    Džiugesiu prabyla
    Skrosdamas
    Beribę baltą tylą…

    Tu papasakok,
    O gal nebegali?
    Kam gyvybė žemėje trapi…
    Tu uždek
    Pasaulio pakrašty
    Meilės žiburį
    Ir lauki, jei gali…

    5 a klasė
    Radvilėnų vidurinė m-kla
    Kauno rajonas

    Jaunųjų respublikos kūrėjų
    “Poezijos rudenėlis 2002”,
    skirtas poeto J. Graičiūno atminimui

  • Testamentas

    Mūsų vardai tolimi, ir negrįžti išėjusių
    sąrašuos mes nebūsim greta ar arti.
    Mes svetinguos namuos tuos pačiuos beviešėjom,
    bet tirštos sutemos, bet aušros visąlaik atskirti.

    Sugalvoki, pasauli, mums vardą kaip kruviną viksvą
    per akis – kad jau niekas nešauktų kitaip:
    mes tą vieną, vienintelį vardą įvyksim,
    kur giliai, o aukštai, vakarai, o rytai.

    Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.27.

  • Tuščias kapas

    Norėjau pamiršti valpurgijų naktis,
    Ir plėšrius dantis, prašieptus virpančiai aukai,
    Bet verta galbūt prisiminti, iš kur ateini
    Numirt ant Golgotos kalno.

    Iš požemių ir smalkių,
    Iš pasmerktųjų slėnio,
    Iš griovio ankančio vandens
    Su girnų akmeniu ant kaklo, iš prakeiksmo duobės.

    Todėl nešaukite manęs,
    Ir neieškokit mirusiųjų sąraše,
    Ir nesakykite: „Parodyk mums iš Dievo ženklą!”
    Bet pažiūrėkite į tuščią kapą, kur aš buvau
    Ir kur manęs nėra!

    1996