Jie kirviu sukapojo žodį,
Užrakino vario raktu,
O jis mūro akmenį skrodė
Nemirtingo žingsnio taktu.
Prieš jį puolė javai ant kelių
Ir nutilo paukščiai, kada
Jis aidėjo aklų trobelių
Sidabrinės dainos gaida.
Jį už ančio nešėsi vaikas
Vakarų aušros ramume,
Jį augino didelis Laikas
Šaknimis po gruodžio žeme.
Saulė pramušė plutą švino,
Sultys ėmė ūžt kaip kadais,
Šakomis padangę užtvino
Ir užpylė žemę žiedais.
Henrikas Radauskas
EILĖRAŠČIAI
ŽIEMOS DAINA
[2]
kvatojas Dievo – ne mergaičių formos
mėnulis nėščias ir mėnulis senas
ne iš savęs, iš žaibo, kurs į gelmę
jį ryjančią, negali pasinerti
lelijų embrionuos užkoduota
ne meilė, tik nepažinimo džiaugsmas
svaigus ir amžinas neprieraišumas
prie vakar ir prie šiandien, prie mirties
ji tiesia pasakas ir vizijas, ji skaito
neparašytus išsvajotus laiškus
ji kalba beprasmybėm: mylimasis
ji sukuria žodžius, ne žodžiai ją
bijoki visa ko, kas ne iš žodžio
ne iš nuogos jo formos, Dievo formos
mergaičių krūtys žodį pakartoja
ir žodyje pradingsta jų grėsmė
mėnulis mainosi, ant kito šono
palaima verčiasi, vis į nelaimę
saldesnę nei šimtai pasaulio meilių
neradusių kelių sugrįžt į žodį
Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.59.
O kaip aš laukiau to žodžio –
Spindinčio, didelio ir visagalio.
Laukiau ilgai – nuo akimirkos,
Kai išgirdau, kad toks žodis yra.
Žodis – labiausiai apspjaudytas,
Žodis – pigiausiai parduotas.
Žodis – dažniausiai išduotas
Ir vis dėlto – spindintis žodis.