Rytas

Ties pasenusia, nerege kūdra,
Kur pavasaris linksta beržais,
Rytas juokias akim perlamutro,
Naiviais akvarelės dažais.

Karalystėj naujagimio vėjo
Žaidžia lapais krūmokšniai jauni,
Ir aušrinė mazgoti pradėjo
Aukso kojas aklam vandeny.

Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,
Jo žvilgiai spindi bėgių geležim.
Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,
Kur buvo vien tik tamsuma graži.

Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo
Išėmęs mėto tolius ir medžius.
Pajutę spindulius, į pievą beriamus,
Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.

Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę
(Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių).
Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis,
Ir Morse mirksi mirgančiu variu.

Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,
Raudoną dėmę tarp žalių beržų.
Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio
Dėl saujos saulės avižų.

Upelio šonus spaudžia miško replės,
Ištirpęs teka vandenin smėlys,
Ir žalsvos epušės, kaip mergos šveplos,
Žaliais liežuviais plepa pakely.

Nuo rytmečio dangaus akvamarino
Nušluosto vėjas dulkes debesų.
Nors vakar pušys liūdesiais marinos,
Spygliais prismaigstė šiandie daug rasų.

Melsvai sustingusioj dangaus apylinkėj
Miškų banga atsimuša žaliai.
Balta avis ties upeliu pasilenkia,
Ir skystas stiklas plakas skrituliais.