Į žvaigždę žiūrėti susėdom
O, mano dangiškas Tėve,
Būna… nesuprantu aš tavęs.
Nesuvokiu šnaresio tavo,
Pykčio paskęstu balsuos.
Kaip pakliūti į minią,
Suraižyta sielos skraiste?
Negi užmiršot kuo gimėt,
Žmonės, šviesos lopšyje.
Negi nerandat žvaigždelės,
Argi neklausiat, kas ji tokia?
Į žvaigždę žiūrėti susėdom,
O nepaskęsti skausme.
Gaila, stiprėjam nuo skausmo,
Suradę žvaigždelę rūke –
Kai negirdi mano šnaresio,
Vėl jį surask žvaigždėje.
O, atpažink tyrą gėlę,
Nelaimėlio balsą laukuos,
Seki ne žingsniais, o dvelkiant
Šnaresiu tavo mano tylos.
Kartais tikėti belieka,
Nematant, negirdint laukams.
Į žvaigždę žiūrėti susėdę,
Nusimetam sielos skraistes.