Gimimas

Tas mielas riksmas šaltoje nakty,
Tu jo dėka ir vėl mama esi.

Kas išmatuot išdrįs tą jaudulį širdy?
Ir kas pasvers vargus, kol vaiką augini?
Stiprybės, laimės ir sveikatos,
Naujos gyvybės susilaukus.

Ant tavo rankų dangaus dovana,
Ji laukia rūpesčio, meilės, globos.
Tu ne bet kas jau, tu – mama.
Tad būki vaikui visada gera.

Trapi, lyg krištolo lašelis,
Lengva, lyg pūkas erdvėje,
Mažutis spurdantis spurgelis
Karštam likimo lopšyje.

Sūpuoja begalinę viltį,
Kad žeme ši – dosni, gera,
Kad ne sušalti, o sušilti
Ji Dievo buvo sutverta.

Mažutis spurdantis spurgelis
Lopšy visus namus talpins,
Kur visos keturios kertelės
Į vieną kupstą susipins.

O laikas bėgs. Tik naktys ilgos
Užtruks lopšinės kelyje,
Dienas sukibusias ant smilgos
Liuliuos birželis savyje.

Sapnus globos mažutės elfės,
Sesutės pasakėlę seks,
O meilėj puoselėtos terpes
Pasaulyje visoms užteks.

Trapi, lengva, švelni, mažutė-
Brangiausia Dievo dovana
Atėjusi į laiko būtį,
Kai vasara tokia lengva.

Tu dar nevaikštai, bet tu jau atėjai
Iš meilės ir manęs – ant mano rankų
Tu dar nesiglaudi, nes nieko nebijai,
Aš tik jaučiu kvėpavimą – lyg paukščio tankų.

Tu dar juokingai mažas, bet tu tikrai esi.
Jeigu ant šieno trys šešėliai artimi, žydri ir taikūs.
Jeigu sekundės – mažojo šešėlio judesy, jos jau fiksuojamos.
Ir nebeslinks pro šalį laikas.

Tu dar neprabilai, o aš juk pirmutinė tavo atrama,
Kol kambarys dar supasi, kol grindys traška.
Aš tavo pirmas žodis – aš MAMA
Pati pradžia, ir pirmas šuolio taškas.

Aš tave užauginsiu, dukryte.
Tu – dievaitė manųjų sapnų,
Tu – svajonių manų karalystėj
Nuostabiausios princesės vardu.

Pasakėlėn tave nusivesiu,
Pakylėsiu į pilį aukštyn,
Žvaigždėmis kasytes apibersiu,
Kol sapnų karalystėj miegi.

Į svajonę ant rankų nunešiu
Ir pasupsiu minkščiausiam glėby
Tavo akys spindi lyg perlai,
Mano meilės esi vėrinys.

Mažulėle tave prie krūtinės
Lyg karolius brangiausius glaudžiu.
Tu iš meilės tėveliui juk gimus,-
Atminimas mūs meilės dviejų.

Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Dar apgaubtas stebuklų skraiste,
Ir veidelis dar švyti kaip saulė,
Kai miegodama šypsais sapne…
Tu tyra ir trapi asmenybė,
Dar nei melo, nei klastos nežinai.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Tegul būna ilgai dar ilgai…

Tu palauk, jis greitai ateis
Dar minutė.
Sekundė trumpa.

Dar atodūsis ilgas, sunkus
Nesvarbu: ar sūnus ar dukra.

Jis jau skuba pasaulin.
Jauti?
Jis jau greitai, jau greitai pravirks.
Jauti?
Pakentėk…

O chalatai balti
Jį pirmieji šioj žemėj sutiks.

Bet minutė pavirto diena
Ir tas skausmas be galo aštrus

Nežinos tik sūnus niekada
Koks tas kelias pasaulin sunkus.

Dar įkvėpk… nuščiuvo visi
Ir kūną nuliejo liepsna.

Paklausyk ar girdi
Savo sūnų geroji mama.

Tu girdi, tu šypsaisi, verki
Laimingiausia paliks ši diena

Ir į sūnų taip godžiai žiuri
Panašus, panašus į tave.

Toks mažutis žmogus
Su rankutėm, kojytėm – matai?

Išbučiuosi visus pirštukus
Gal po tūkstantį kartų tikrai.

Laimingiausia paliks ši diena
Jis užaugs – gražus ir stiprus.

Nežinos tik sūnus niekada,
Koks tas kelias pasaulin sunkus.

Jei tik galėčiau,
Nuskinčiau mėnulį iš nakties tamsaus dangaus.

Jei tik galėčiau,
Nusegčiau visas žvaigždes,
kurias patiesčiau tavo sapnuose.

Jei tik galėčiau,
Neščiau ant savo delnų tave per gyvenimo kelią, kurį deja,
Tau pačiai įveikt reikės, dukrele.

Tau šiandien gieda angelai
Ir džiūgaudami laimės meldžia.

Tau šypsosi visi žiedai
Ir švelnų aromatą skleidžia.

Tau groja vėjas už langų,
O debesys padangėj šoka.

Tau šiandien dėmesys visų,
Nes atvedei į žemę žmogų.

Mažos tavo pėdutės – man už viską gražesnės
Tavo šypsena, juokas – už dainas man mieliau
Ir pirmieji žingsneliai, pirmas žodis ištartas –
Tai stebuklas! Stebuklas, sūnau….

Tu mažytis stebuklas – už visatą didesnis,
Tu brangesnis už viską – už gyvybę svarbiau,
Aš pasakas visas pasaulio tau paseksiu,
Už dieną tą, kai verkdamas tu paskelbei Pasauliui –
“Aš – gimiau!”