paskendę tamsoje,
su užrištom akim…
panirę į save
su padrikom mintim…
tik pirštų jautrumu
ir nesavais jausmais…
tik balso švelnumu
minčių trapių lašais…
paskendę tamsoje
ir niekas nesvarbu,
naktis ryte paleis…
artėsim link namų…
Daug žodžių mes išgirstam,
Kurie sugniuždo mus labai
Į šaltą ledą vėlei virstam
Ir ištirpstam taip lengvai.
Skausmo mes patyrę esam,
Laimės spindulių mažai yra.
Su diena mes visad bręstam,
Tarsi taurė vyno sklidina.
Karas- yra mūsų kasdienybė,
Kai kovojam patys prieš save.
Turi jie nesugriaunamą galybę,
Sunaikinti tik tai priešą ir tave.
Neteisybė. Niekam tai nerupi,
Tegul sielos žuna ir išeina jos.
Ar teisinga žmonėm čia būti
Dėl vienybės, tos šventos?
Šaltas vėjas mums priglunda
Mes dar einam ten labai toli.
Kūnas bailiai atsibunda,
Ir kažkas paimti nori jį.
Širdy istrigo jausmas
Aš norėčiau jį naikint.
Jis kaip gylus skausmas
Kurio nenoriu pripažint.
Į tuštumą noėčiau nerti,
Kad nerastų nieks manęs
Aš norėčiau pasislėti
Nuo praeities, tik dėl tavęs.
Man galvoj vis stringa
Tavo veidas amžinai.
Jausmas man vėl gimsta,
Lyg tie motinos vaikai.
Kam akis užmerkti,
Kai aplinkuj taip gražu.
Į vandenį nenoriu nerti,
Nes man labai baugu.
Mano jausmas
aukštam bokšte
Mūro sienom
aukštam bokšte
vario durim
aukštam bokšte
Tyliai tyliai
įsitaisęs
Pasislėpęs nuo visų
Jo kertelės neišduosiu
Paslapties jo neatskleisiu
Ir, kad jam nebūtų skauda
nuo savęs aš jį slepiu…
Kodėl aplanko meilė nelauktai?
Gyvenimo juk draugą seniai tu išrinkai.
Pavasaris-sudrums visus jausmus,
išskrysi į kitus kraštus.
Ir siela ir širdim,svajom, mintim
keliausi tu pas jį,
nors nežinia ar girdi tavo šauksmą,
nakties gūdžioj tankmėj…
Krūtinė plyšta,veržias ten,
o eilės teka upeliu…
jausmai nebetelpa viduj…
ir noriu šaukt,tik negaliu…
Kitiems atvert savo jausmų,
gal laikas kelią man nušvies…
ir viskas vėl išblės,praeis…
iš sapno gyvenimui pakilsiu vėl…
Išsivirsiu šiandien sriubą
Ir jausmus tenai sudėsiu:
Kad atauštų mano pyktis,
Įmaišysiu rozmarino –
Aitriai saldaus
Ir tokio gyvo.
Širdgėlai raminti
Būtinai imbiero –
Dusliai kartaus
Ir tokio tikro.
Liūdesiui išreikšti
Pasitelksiu druską –
Aitriai sūrią
Ir veiksmingą.
Nerimui malšinti
Vien tik karis –
Labai aštrus,
Bet nieko tokio
Ir štai
„Jausmų sriuba“
Kvapniai garuoja,
O krūtinėj ramuma.
Aš kaip kątik pakilęs paukštis,
Dar nejaučiantis aukščio lig saulės.
Aš kaip kątik pakilęs paukštis,
Nepažįstantis pilko pasaulio.
Aš kaip vėjas prie jūros paleistas,
Nors neprašomas – lekiantis.
Aš kaip vaikas – pagautas, nuteistas,
Nors nepaliestas – verkiantis.
Aš kaip mėnuo, neprašomas – kylantis,
Kai nuo saulės tau akys įskausta.
Aš – šventuolis, nors dievo nemylintis,
Nors ne kartą jaučiau šitą skausmą.
9d klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Man nebereikia žemės, nei dangaus, nei saulės!
Aš nebenoriu laimės, meilės ir draugų!
Nuvargino mane šis padrikas pasaulis,
Tik gaila: jo pakeisti negaliu…
Jau pavargau nuo ašarų, apgaulės, melo…
Nuo skausmo ir tuščių vilčių!
Išblėso jau ugnis, kadais širdy rusenus,
Aš nebetrokštu nieko, ką prarast galiu…
Apakino mane jausmai, nesklandžios mintys,
Sužlugdė tai, ko šitaip troškau ir siekiau!
Ištirpo mano norai, subyrėjo viltys,
Aš pavargau!!! Jau pavargau…
II kursas KP-7 grupė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Nedaug prašiau. Tik truputėlio meilės supratimo…
O tu sakei:,,Nepyk, bet tai ne man’’.
Kadais sakytas ,,MYLIU’’ širdį apsvaigino:
Man melavai, neįžvelgiau aš to veide tavam!
Aklai tikėjau tavo žodžiais, tavo meile,
Tai pasakyk, kodėlgi išdavei mane?!
Ar padariau ką, ar įvyko tai savaime,
O gal kaip pakeleivis pasiklydai jausmuose?
Jaučiu kaip skęsta mano mintys ir svajonės!
Kodėl tos laimės buvo tiek mažai?!
Širdis nebeverkia, tik girdisi dejonės,
Nes tu be gailesčio ją sudaužei!
II kursas KP-7 grupė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Kaip gera kartais
Atsiplėšt nuo žemės
Nuo asfaltuotų gatvių
Kaminų
Juodų
Sparnuotų paukščių
Varnų klyksmo
Jų tuščių
Galvų
Plunksnuotų
Kūnų.
Kaip gera kartais
Susitikus debesėlį
Jam paspausti
Minkštą
Išgalvotą ranką
Gal
Šitaip elgtis
Galim
Sapnuose…
Saldu tada
Gyventi
Būna.
Vaikštau stogo skardžiais
Bijau nukristi
Į viršų
Kelia liftas ten
Kur ufonautai
Skraido juodi
Paukščiai
Varnos.
Kaip gera kartais
Po varginančio skrydžio
Nusileisti
Žemyn
Pėsčiomis pareiti
Ir
Kaip anksčiau
Saldžiai
Asfalte
Gyventi
Gera
Kartais…
3k klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Čiuožiu plonu ledu
Nors baisu
Trokštu paragauti
Ištirpusios snaigės vandens
Drebia į žemę
Susipina snieguotės
Ir krenta
Gal geriau
Paliesti
Lango stiklą
Šaltą
Už jo tamsu
Malonu, kai balta
Paslėpta šviesa
Beldžias
Į ledą
Sauso aido kartėlis…
4 klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Tyras angelas nusileido
Tau ant lūpų
Šiugždantys sparnai
Plevendami užkuria
Meilės ugnytę
Net tavo širdyje
Klajoklio plaukimą pakeičia
Trankus širdies plakesys
Vos tik išvydus drugį
Ant josios akies
Atskries debesies kuždesys
Šnabždesiai nakties tyloje
Pinas su kvapnia rasa
Nusklęs į bekraštį dangų
Neapčiuopiama fėjų rauda
Akyje žybsintis mėnuo
Ant lūpų
Tyro angelo nutapytos
Saulėgrąžų svajos
Apžavės paklydusių sielų
Nepaliestą pasaulį
4 klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui