Išgijo širdyje randai-
Prabėgo skaudžios dienos
Užmaršumo metai…
Ne pirmą kartą galvą nulenkiu
Prie amžinybėn ne laiku išėjusių ,
Vėlinių naktį dar žvakutėmis
Vis šviečiančių kapų.
Jų tyloje jau niekas nebešaukia ,
O atmintis klajoja praeity.
Šį vakarą žinau-
Čia daugelis trumpam priklaupia
Ir tarsi gėlės lieka vienišos
Prie šalto marmuro ryškių vardų .
2008
Dvylika nakčių be miego
Šviesų karstą palydėjo.
Ir lelijos balto sniego
Mėnesienoj suledėjo.
Iš lelijų sidabrinių
Byra ašaros ugninės.
Tolimųjų gintarinių
Jūrų ilgisi undinės.
Man paskolinkit, lelijos,
Ašarėlių skambančiųjų.
Mano ašaromis lijo
Ir raudoti negaliu jau.
Susirinko aušros visos
Suliepsnot ant mano kryžiaus.
Rymo juodas kiparisas,
Nekalbėti pasiryžęs.
Iš rinkinio „Anksti rytą“, Kaunas, 1927 m.
Tarp skausmo, ašarų, juokų
Yra gi daug gyvenimo takų,
Bet jie visi žmonių minias
Į bendrą pilį tesuves.
Ten kalnas juoduoja toli
Ir medžiai kuždasi keli…
Pasvirę kryžiai į šalis,
Tai amžina bendra pilis…
Į pilį tą bendrais takais
Ir aš keliausiu su kitais,
Nors nežinau nei aš, nei jie,
Kuriam pirmiau reiks tart-“sudie”.
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
…Ir paskutinis medžio lapas žemėn kris.
Pagautas vėjo neramaus dar saulėje nušvis.
Paskui ant tavo kapo liūdesiu gulės ir verks,
Kai ašaros sidabro jį, pavargėlį, iš lėto merks.
O šakos nuogos tartum stiklą drasko mano sielą.
Paskendo akys ir aplinkui nieko nematau.
Ir nors tada “ sudieu “ net nepasakęs palikai skausmu alsuoti širdį vieną,
Dabar aš ilgesiu ir vieniša malda degu žvakelę Tau,-
Kad laikas nesušaldytų jaukumo tyro tavo šypsenos
Ir nebijotum neramios šaltos žiemos dienos.
Žinau, jei čia dabar stovėtum tu, žmogau,
Šalnos nualinti žiedai pražystų vasaros diena.
O balsas,- pamenu, kaip dainavai,
Išgirdus jį lakštingala nutiltų, nes buvo tavo tai gyvenimo daina!
Bet nesugrįši jau nei su pavasariu drauge,
Nei žvaigždele sapnuota iš dangaus nenusileisi.
Tačiau, nors kaip toli esi, dvelki šilta ugnim šalia
Ir visuomet širdin tu ilgesiu lietaus lašais pareisi.
Tiktai atleisk, atleisk…, jau palieku.
Dar tik paliesiu šaltą akmenį, dar tik paverksiu.
Ir kaip kiekvienąkart, kai pas tave vilties skubu,
Aš savo ilgesy ir ašarose, ir skausme ramunę baltą tau ant kapo merksiu.
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Žvaigždžių miestas,
Gėlių miestas,
Šviesos miestas…
Aš kartu su Tavim…
Žvakių miestas,
Tylos miestas,
Skausmo miestas…
Aš kalbu su Tavim
Kalbu aš – Tu klausais?
Gal rasa ir lietum atsakai?
Skrendi klevo lapu?
Chrizantema žydi?
Aš kalbu – tu tyli…
Aš meldžiuos
Dangui, Saulei, Žvaigždėms –
Ne dievams…
Aš meldžiuos
Šviesos miestui,
Tylos miestui,
Skausmo miestui, –
Klevo lapui
Ir žiedui rudens.
3ch klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui