Ta mamytė,
Ta mama
Susiraukia
Bardama.
Ir raukšlelių
Ant kaktos
Jai daugėja
Nuolatos.
— Gal patrinti
Lapais mėtų,
Kad raukšlelių
Nedaugėtų?
— Gal parnešti
Aspirino?—
Gerą vaistą
Vytas žino:
— Jei geri
Vaikučiai augs,
Mamos
Niekad
Nesirauks!
Tu šviesi kaip saulė,
Kaip rytų aušra.
Už tave pasauly
Geresnės nėra.
Tau karšta saulytė
Siunčia spindulių…
Dar karščiau, mamyte,
Aš tave myliu.
Mama, mano mama,
Aš tave myliu!-
Tau vėjelis šlama
Tarp margų gėlių.
Kaip saulytė, kaip šviesi
Tu, mamyte, mums esi.
Tu ir šildai, ir šypsais
Meilės spinduliais šviesiais.
Daug ilgų tamsių naktų
Žvaigždele žibėjai tu,
Prie lopšelio nemigai,
Mus mažus supai ilgai.
Mes užaugsim dideli,
Tau plaukeliai bus žili.
Iš širdelės kiekvienos
Mūsų meilė tau liepsnos..
Ar jauti – šiandien laikas sustojo?
Džiaugsmas perveria širdį giliai.
Paklausyk, kažkas juokias, kvatoja,
Lyg vaikystėj, mes Tavo vaikai.
Ar meni žydinčią pievą?
Basas kojas braidančias ten?
Delniuką maža, spaudžiantį žiedą
Ir save klausiančią – kam?
Kiek daug dar pamena akys,
Širdis mūs vaikystės pilna…
Laikas, lyg blėstančios žvakės
– Mama, Tu kasdien tekina!
Tavo metai, lyg jūra banguoja,
O Tu mums vis dar jauna!
Kutendami basas tau kojas,
Mes kvatojam – būk AMŽINA!!!
…
Te Jumyse gyvena meilė –
Biednam, piktam ir nuskriaustam.
Turėkit jos po pilną taurę,
Netgi priešui, netikėtai sutiktam.
Te į sielą nusileidžia saulė
Ir apšviečia jos kerteles.
Te Jūsų mažąjam pasauly,
Būna linksma, lyg per vestuves.
Jumyse te išdykauja vėjas
Ir dovanoja Jums sparnus –
Liūdnoms mintims užėjus,
Kad galėtumėt nuskristi pas draugus.
Kiekvienoj širdelėj te gyvena vaikas
Ir surenka pasaulio stebuklus.
Te niekada Jums neateina laikas,
Palikti šiuos sielos namus!
Koks gražus šis pasaulis, Mama!
Miškas, pieva, laukai…
Medžiai man taip tyliai šlama,
Apie Tave, Motule, ar žinai.!?
Tavas rankas, jose vargus sudėtus.
Gerumą, plakančios širdies…
Rūpesčius, skriaudas ir bėdas –
Nerimą bemiegės nakties.
Nepaprastas Tavo veidas, Mama!
Koks gilus žvilgsnis akių!
Medžiai vėl taip tyliai šlama…
Tavimi – vienintele tikiu!
Tyrą meilę Tavyje sudėtą,
Aš lyg medų kasdien kabinu!
Esu Tau Dievo patikėtas,
Kad padėtum užaugt Žmogumi!
…medžiai man taip tyliai šlama,
Apie Tave, Motule, juk žinai!
Tik Tave, nenuilstančią, Mamą!
Tik Tave aš mylėsiu amžinai!!!
Ak, Mama, Mylimoji Mama
Širdis plaka taip karštai,
Juk Tu mus užauginai, Mūsų Mylima…
O Tavo skruostai –
Švelnūs, kaip žiedai…
O tavo akys –
Žiba taip karštai…
Mylimoji Mama, Mylėsim Tave AMŽINAI!
2OO3 METAI
Didžiulė pareiga-
Didysis pašaukimas
Gyvenimą suteikti
Norintiems gyvent .
Kaip greitai bėga metai
Ir pajuntame,kad gimę ,
Jau mūsų pėdas
Stengiasi uždengt.
Nėra pasaulyje
Tiek iškilios kantrybės
Ir nuolankios ramybės-
Ateitį pakeisti
Ir prieš likimą nusilenkt.
O žemė turi visada
Į laiko ratą pirmenybę
Ir motinos vardu
Palaimina gyvent.
2008
Skiriu Jūrai
Matai,kaip debesėliai
Susitiko ir pasibučiavo.
Nubėgo susikibę rankomis
Kaip du geri draugai.
Į dangų nuolat kyla akys ,
Kad juos matytume aukštai.
Nežinome ,kur jie nuplaukia ,
Bet mojame jiems pavymui…
Gal ir papasakos,kaip aš jų laukiau ,
Kada maža per pievas bėgau ,
Kaip į gėles veidu kritau…
Dabar kiti keliai tolyn vilioja
Ir užsibrėžtas siekis netoli .
Žiūriu lyg motina-madona
Į vaikų kelią, debesėlių kryptimi.
2008
Jauku,kada pro langą žiūri mamos.
Ir nesvarbu, kiek siekia jų akių šviesa.
Jose gal susikaupia visos spalvos-
Širdies ir rankų-saulės šiluma…
Kaip gera,kada priekaištų nesako ,
Kai mylimiausia jos esi dukra.
Parėjus dar gali prisėsti taip šalia ,
Paliesti petį,kuriam likimo lemta
Paremti lūžy nesėkmės mane…
Sunku,kai iš rėmelių žiūri
Nekintanti jau amžiams jos galva ,
Parklupusi lyg prieš madoną
Jai šnabždi-kiekvienas savo maldą turim…
Įskaudinti net ir dabar jos nevalia.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA,
Po tavo glostančia ranka mes vėl maži,
Delne Tu mūs kelius ir klystkelius neši,
Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą.
Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA,
Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri,
O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri,
Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Basa dar bėgtum apie namą.
Žaislai vaikystės atminty.
Bet Tau dukra jau šaukia „mama!“,
Nes Tau jau – dvidešimt penki.
Bet Tavyje jaunystė žydi.
Nuobodūs tau veidai rimti.
Vyresnės grožio Tau pavydi,
Nes Tau tik – dvidešimt penki.
Tačiau nesenki siela, kūnu,
Senatvė – juk juokai menki.
Tegul Tau niekada nebūna
daugiau kaip – dvidešimt penki.
Pavasaris – gražiausias metų laikas
Sužydi gėlės, atgyja gamta,
O su pavasariu ateina šventė
Pati gražiausia “Motinos diena”
Norėčiau, mama, Tau visas gėlės pasaulio dovanoti,
Nuskinti saulę iš dangaus,
Norėčiau, vien tik Tau širdim šypsotis,
Nėra šioj žemėj už Tave brangesnio man žmogaus.