Ar jauti – šiandien laikas sustojo?
Džiaugsmas perveria širdį giliai.
Paklausyk, kažkas juokias, kvatoja,
Lyg vaikystėj, mes Tavo vaikai.

Ar meni žydinčią pievą?
Basas kojas braidančias ten?
Delniuką maža, spaudžiantį žiedą
Ir save klausiančią – kam?

Kiek daug dar pamena akys,
Širdis mūs vaikystės pilna…
Laikas, lyg blėstančios žvakės
– Mama, Tu kasdien tekina!

Tavo metai, lyg jūra banguoja,
O Tu mums vis dar jauna!
Kutendami basas tau kojas,
Mes kvatojam – būk AMŽINA!!!

…
Te Jumyse gyvena meilė –
Biednam, piktam ir nuskriaustam.
Turėkit jos po pilną taurę,
Netgi priešui, netikėtai sutiktam.

Te į sielą nusileidžia saulė
Ir apšviečia jos kerteles.
Te Jūsų mažąjam pasauly,
Būna linksma, lyg per vestuves.

Jumyse te išdykauja vėjas
Ir dovanoja Jums sparnus –
Liūdnoms mintims užėjus,
Kad galėtumėt nuskristi pas draugus.

Kiekvienoj širdelėj te gyvena vaikas
Ir surenka pasaulio stebuklus.
Te niekada Jums neateina laikas,
Palikti šiuos sielos namus!