Auksinės vestuvės

Auksinės vestuvės

Auksinės vestuvės – reta dovana
Gyvenimo ilgo kely,
Kai vėlei nušvinta jaunystės diena,
Jaunuoju, jaunąja esi.

Vaikai užauginti. Ir dar daug daugiau –
Pulkas anūkų prie jų,
Kada jie užaugo? Sakai – nemačiau,
Tiek buvo darbelių, darbų.

Tai dėkui Aukščiausiam, Viešpačiui dėkui,
Kad buvo keliauta greta,
Kai darganos skalbė, šiaurys piktas plėšės,
Kai žiedlapius barstė vyšnia.

Kai nuovargis slėgė, buvo kur remtis –
Sujungtos dvi rankos, petys prie peties.
Prieš pusšimtį metų pašaukti gyventi
Džiaugsme ir varge kartu lig mirties.

Buvo sunku? Neslėpkime buvo,
Bet džiaugsmo ir meilės daugiau,
Ja upėm, upeliais pavasariai sruvo
Ir krito žvaigždė nuo dangaus.

Spindi auksas ant rankų lyg tą pirmąjį kartą,
Kai priesaikos tarėt žodžius,
Ir gerai, kad širdy, kad akyse vėl karšta,
Kad matome tokius gražius.

Ko prašyt iš Aukščiausio, ko gi dar benorėti?
Gal tik švento, auksinio rudens,
Kad akys vis meile, gerumu tuo spindėtų,
Kol kartą ilgam užsimerks.

Auksinės vestuvės – reta dovana,
Taip gera ja džiaugtis, dalintis.
Vieniems vėl sugrįžti, kur kelio pradžia,
Kitiems – iš jų meilės mokintis.

2010-08-25

Vestuvinė suknelė

Vestuvinė suknelė

Girdžiu dainas apie sesulės dalią ,
Kai išteka toli,palieka be savų…
Išsiveža tik kraitį ir vestuvinę suknelę ,
Kurią vilkėjo nuotaka-mama
Dar nesulaukusi savo vaikų.
O jeigu likdavo maži,našlaičiai ,
Motulė eidavo dangun balta ,
Kad saugotų dukrelės lemtį ,
Ištiestų ranką,kai ateina neganda juoda.
Tik pasakose nemini,kaip puošėsi
Aukštų pilių gražuolės karalaitės –
Jomis norėjo tapti mergužėlė kiekviena…
Net ir varlytė- karalienė išnarą palikus
Baltuoju rūbu buvo aprengta.
Dabar tik mėtosi vestuvinė suknelė
Tarp skudurų iš tolimų kraštų čia atvežta.
O kas galėjo taip paniekint papročius senelių
Ir švento krikšto apeigas visas?
2008

Laimingoji pora

Laimingoji pora

Nuo amžių vakare už stalo – dviese.
Kaip Angelas naminis – lempa tvieskia.
Jie nieko nekalba, jie sėdi dviese –
Ir jie tada laimingoji pora.

Nors amžiams bėgant daug kas ir pakito
Žvaigždynų sandaroj, žmonijos papročiuos,
Tačiau jaukiai už stalo visados
Du žmonės sėdi – tai yra šeima.

Jie nieko nekalba, jie sėdi dviese –
Širdžių tyriausia kalbasi kalba.
Apgaubki, Angele, šviesa skaidria
Ir saugoki du žmones vakare!

Peliuke, mano nuotaka

Peliuke, mano nuotaka

Nakties užuolaidos, šerkšnu aptrauktas langas,
išėję iš namų, juokias aktorės.
Tavęs jau niekas neiškeis į jokią pasaką,
peliuke, mano nuotaka, vestuvių apdaru.

Man jau įgriso tavo balsą atminty nešioti,
tą laiko prislopintą žvilgsnį – adatą,
kai ieško tavo lūpų susipynę medžių šakos,
kai kaupiasi tyla ir visos durys atdaros.

Peliuke, mano nuotaka, vestuvių apdaru,
naktim ir paslaptim man širdį gelianti,
meldų šnarėjime, žolės vienatvėje,
mane delnais, kaip ateitį apgaubusi.

Peliuke, mano nuotaka, vestuvių apdaru,
kodėl nurieda tavo skruostais ašaros,
kodėl nukrinta apsiaustas ir džiaugias akmenys,
o ir iš kur išmoko verkti tavo akys?

Peliuke, mano nuotaka, vestuvių apdaru,
tavęs jau neišleisiu – eisime į mano rytą,
kada rausvi plaukai prieš saulę dega
ir žaidžia vėjas tavo žinksnių ritmais.