Kieme mergaitės žaidė
Kieme mergaitės žaidė
Ir kas vasarą vis stypo.
Lėles į dūsavimus keitė,
Kol vieną pavasarį pražydo.
Ir nebeliko jų kieme,
Tik kartais pralekia išsiausčiusios.
Suskamba jų juokas vakare
Ir liūdi smėlio dėžės tuščios.
Maža mergaitė
Išbalo veidas mylimos mergaitės,
Kuomet Tu tyliai jai į ausį pasakei:
“Mieloji mano, mano karalaite,
Tu man brangiausia visados buvai.”
Ir nutipeno virpulys jos kojom,
Tarytum šimtas skruzdėlyčių paleistų,
Ji tik apie Tave kaskart svajojo,
Ir nemiegojo šitiek daug naktų..
Maža mergaitė glėbyje ištirpus.
Maža mergaitė visad bus Tava.
Mažos mergaitės veidas tapo pilkas.
Iš begalinės baimės, kad paliksi ją.
Nesikėsink į jos trapias svajones
Ir nebandyki niekad jos sužeist.
Mažos mergaitės didelės dvejonės:
Mylėti – nemylėti? Pasikeist?
Tegul jos juokas būna Tau gražiausias.
Tegul jos rankos būna švelnios Tau…
Bet nepamiršk – Tu jai esi brangiausias
Ir negalvok, kad gali būti kas brangiau.
Maža mergaitė papuošta raudoniu.
Maža mergaitė šypsos dėl Tavęs..
Mažai mergaitei Tu lyg oras.
Maža mergaitė dūsta be Tavęs.
Mergaitė
Pasislėpus, susigūžus
Nakties tyloje
Nematai šviesos,
O gal bijai pažvelgt?
Mergaite trapi,
Neliūdėk, neverk,
Gyvenimas per trumpas
Jį taip praleist..
Nagi atsimerk,
Parodyk tas akis.
Liūdesį tu greit,
juose gali pakeist
Tava širdutė žino,
Kuria linkme keliaut
Prašau tavęs mergyt,
Tik nenuvilk savęs…
[A.I.]
Mergaitė bėga į mšką
Pavasaris, per veidą mušdamas
Visiems, kurie nenori keltis,
Kaip garvežys per mišką ūždamas,
Per upę plaukdamas kaip valtis,
Pavirsta kaime į lakštingalą.
Ją mėnuo sveikina geltonas.
O ji nakties auksinį inkilą
Suvirpina sidabro tonais.
Ji gieda žaliose šakelėse,
Jos balsas veržiasi į klėtį,
O klėtyje mergaitė keliasi,
Nebegalėdama gulėti.
Išeina. Eina mėnesienoje,
Žėrėdama žaliais plaukais,
O jos šešėlis plaukia sienoje
Ir lūžta, bėgdamas laukais.
Pelėda girioje kvatojasi,
Berželiai šviečia žalumu.
Mergaitė, ligi šiol bijojusi,
Dabar bučiuoja su džiaugsmu.
Mergaitė pakely…
Tu nuostabi, graži,
Mergaitė pakely,
Tu tobulai žavi,
Mergaite pakely.
Tu nužengei iš tolių,
Iš marių nežinios,
Iš laibo svieto polių,
Ir mėlynos girios.
Mergaite amžinoji,
Pasverki ugnimi,
Tu laiba kūną savo,
Perneški nakty.
Tu nuostabi, graži,
Mergaite pakely,
Sustok, pasižvalgyk,
Mergaite pakely.
Mergaitė (2)
Šiuolaikinė mergaitė su telefonu po
Pagalve tiesia ranką link
Mažo sidabrinio mygtuko,
Tada link daugybės klavišų –
Kad grotų simfonijas, kaskart
Vis kitas, bet tokias vienodas.
Ir natos juk tik trisdešimt dvi –
Visa kita tik keisti ženklai:
Bemoliai ir diezai, ir kiti,
Kurių nepažįstu.
Jos plaukai sušiaušti dirbtinai – –
Iš tikro jie tiesūs ir lygūs,
Bet tokių juk niekam nereikia.
Mergaite (1)
Muzikos garsais uždegdama gatvių žibintus,
Besišypsodama švelniai liepi prabilti stygai.
Jos nenumaldomai paklūsta tavo rankų ritmui,
Kaip ir gatvių žibintai melodijos harmonijai.
Grok, mergaite, bet švelniai ir tyliai,
Kad žibintai tik vos vos rusentų
Ir, apgaubę vakarą jaukia ramybe,
Leistų jaust melodijos svajonių šventę.
Mergaite, skleisk savo užburiančias gaidas,
Bet po truputį, kas savaitę vis garsiau,
Kad tie žibintai palei kelią šviestų vis ryškiau.
Kol suliepsnos, begaudžiant tavo lyros stygoms.
Mergaite (2)
Kalbėk, mergaite, tylinčiom akim.
Nors jos tik tyli, tačiau šaižiai šaukia.
Nenori – neprabilki lūpom sučiauptom,
Bet akys – jose išgyvenimai praplaukia.
Kai ašaros pabyra nuo blakstienų,
Tai, tai – jau žodžiai tylinčių akių.
Drėgni ir sūrūs, bet nelieka
Nepastebėti tie takeliai ant skruostų.
Kalbėk, mergaite, tylinčiom akim.
Jos ne nebylios, jos mintis išduoda.
Žodžius girdi visi, tačiau mintims
Juk ne kiekvienas mielas pasiduoda.
Bet kas supras – kalbėt jam nereikės.
Įžvelgęs almančių akių aruodus,
Jis pasakys: – mergaite, nekalbėk.
Tylinčios tavo akys aidi versmių šuorais.
Mergaite (3)
Mergaite, ar pastebėjai – jau ruduo atėjo.
Taip tykiai, taip ramiai atslinko, atliūdėjo.
Tai užsimesk palaidinukę, megztuką, šalį užsirišk
Ir eik pabraidžiot po lapus, kurie užklojo žalią veją slėnio.
Dangus dar melsvas, bet jau vėjas neramus
Laidina žemėn atgyvenusius gelsvus lapus.
Pažvelk, štai vienas rausvas nusileido ir tau ant peties!
Taip dera jis prie skruosto, nuglostyto vasaros saulėkaitos.
Pagauk, mergait, į glėbį rudens vėją.
Sušildyk jį – lai jis tave paglamonėja.
Po to paleisk – juk jis pašėlęs vėjavaikis vėjas,
Lai skrenda lapų skraistėm pasirėdęs.
Mergaite (4)
Mergaite, išlydėjus traukinį, jam pamojuoki skarele,
Kaip sename juodai – baltam kine.
Po to nubrauki ašarą ir laukti amžinai žadėk,
Ir laiškelius kasdien po vieną rašinėt.
Romantika…
Mergaite, ar turi bent nosinaitę?
Ne iš pakelio vienkartinę popierinę –
Kad pamojuot galėtum?
O ašarą tikrai išspausi,
Bet tik tada, kada svogūną pjausi
Mamytės priversta.
O traukinys – lai rieda.
Kam skepetaitė – geriau bučinys aistringas.
Per langą tiuninguoto BMW.
Po to jis „dūmų, dūmų“ – tu nusikvatoji
Ir jau prie lango tiuninguoto Mercedes`o stovi.
Mergaite. Skepetaite. Ašara laiškelyj.