Mergaitė

  • Maža mergaitė

    Išbalo veidas mylimos mergaitės,
    Kuomet Tu tyliai jai į ausį pasakei:
    “Mieloji mano, mano karalaite,
    Tu man brangiausia visados buvai.”

    Ir nutipeno virpulys jos kojom,
    Tarytum šimtas skruzdėlyčių paleistų,
    Ji tik apie Tave kaskart svajojo,
    Ir nemiegojo šitiek daug naktų..

    Maža mergaitė glėbyje ištirpus.
    Maža mergaitė visad bus Tava.
    Mažos mergaitės veidas tapo pilkas.
    Iš begalinės baimės, kad paliksi ją.

    Nesikėsink į jos trapias svajones
    Ir nebandyki niekad jos sužeist.
    Mažos mergaitės didelės dvejonės:
    Mylėti – nemylėti? Pasikeist?

    Tegul jos juokas būna Tau gražiausias.
    Tegul jos rankos būna švelnios Tau…
    Bet nepamiršk – Tu jai esi brangiausias
    Ir negalvok, kad gali būti kas brangiau.

    Maža mergaitė papuošta raudoniu.
    Maža mergaitė šypsos dėl Tavęs..
    Mažai mergaitei Tu lyg oras.
    Maža mergaitė dūsta be Tavęs.

  • Mergaitė

    Pasislėpus, susigūžus
    Nakties tyloje
    Nematai šviesos,
    O gal bijai pažvelgt?
    Mergaite trapi,
    Neliūdėk, neverk,
    Gyvenimas per trumpas
    Jį taip praleist..
    Nagi atsimerk,
    Parodyk tas akis.
    Liūdesį tu greit,
    juose gali pakeist
    Tava širdutė žino,
    Kuria linkme keliaut
    Prašau tavęs mergyt,
    Tik nenuvilk savęs…

    [A.I.]

  • Mergaitė bėga į mšką

    Pavasaris, per veidą mušdamas
    Visiems, kurie nenori keltis,
    Kaip garvežys per mišką ūždamas,
    Per upę plaukdamas kaip valtis,

    Pavirsta kaime į lakštingalą.
    Ją mėnuo sveikina geltonas.
    O ji nakties auksinį inkilą
    Suvirpina sidabro tonais.

    Ji gieda žaliose šakelėse,
    Jos balsas veržiasi į klėtį,
    O klėtyje mergaitė keliasi,
    Nebegalėdama gulėti.

    Išeina. Eina mėnesienoje,
    Žėrėdama žaliais plaukais,
    O jos šešėlis plaukia sienoje
    Ir lūžta, bėgdamas laukais.

    Pelėda girioje kvatojasi,
    Berželiai šviečia žalumu.
    Mergaitė, ligi šiol bijojusi,
    Dabar bučiuoja su džiaugsmu.

  • Tavo mergaitės

    Kartais tavo mergaitės iš drobės
    Patiki eilutėm, netgi posmais.
    Ir nors jau išlaša rytojus,
    Nedrąsu joms bristi per balas,
    Sakoma, galima paskęsti.

    Kartais tave įsimylėjėlės išlyja,
    Kol lašai suspingsi snaigėm.
    Tu toks šaltas, jos nemoka šildyt.
    Bet ne, geriau apkeiskim vaidmenis,
    Nes deivių akys tokios švelnios.

    Būna, kad jos žaidžia pasakas,
    Viliasi laimingų pabaigų,
    Bet pabosta laukti, nes tu neskubi.

    Ar žinojai, kad kartais nuslysta uždangos
    Ir ant scenos lieka tik besiriejančios
    Tavo mergaitės iš drobės, o tavęs nebūna?

  • Mergaitė pakely…

    Tu nuostabi, graži,
    Mergaitė pakely,
    Tu tobulai žavi,
    Mergaite pakely.
    Tu nužengei iš tolių,
    Iš marių nežinios,
    Iš laibo svieto polių,
    Ir mėlynos girios.
    Mergaite amžinoji,
    Pasverki ugnimi,
    Tu laiba kūną savo,
    Perneški nakty.
    Tu nuostabi, graži,
    Mergaite pakely,
    Sustok, pasižvalgyk,
    Mergaite pakely.

  • Mergaitė (2)

    Šiuolaikinė mergaitė su telefonu po
    Pagalve tiesia ranką link
    Mažo sidabrinio mygtuko,
    Tada link daugybės klavišų –
    Kad grotų simfonijas, kaskart
    Vis kitas, bet tokias vienodas.
    Ir natos juk tik trisdešimt dvi –
    Visa kita tik keisti ženklai:
    Bemoliai ir diezai, ir kiti,
    Kurių nepažįstu.

    Jos plaukai sušiaušti dirbtinai – –
    Iš tikro jie tiesūs ir lygūs,
    Bet tokių juk niekam nereikia.

  • Mergaite (1)

    Muzikos garsais uždegdama gatvių žibintus,
    Besišypsodama švelniai liepi prabilti stygai.
    Jos nenumaldomai paklūsta tavo rankų ritmui,
    Kaip ir gatvių žibintai melodijos harmonijai.

    Grok, mergaite, bet švelniai ir tyliai,
    Kad žibintai tik vos vos rusentų
    Ir, apgaubę vakarą jaukia ramybe,
    Leistų jaust melodijos svajonių šventę.

    Mergaite, skleisk savo užburiančias gaidas,
    Bet po truputį, kas savaitę vis garsiau,
    Kad tie žibintai palei kelią šviestų vis ryškiau.
    Kol suliepsnos, begaudžiant tavo lyros stygoms.

  • Mergaite (2)

    Kalbėk, mergaite, tylinčiom akim.
    Nors jos tik tyli, tačiau šaižiai šaukia.
    Nenori – neprabilki lūpom sučiauptom,
    Bet akys – jose išgyvenimai praplaukia.

    Kai ašaros pabyra nuo blakstienų,
    Tai, tai – jau žodžiai tylinčių akių.
    Drėgni ir sūrūs, bet nelieka
    Nepastebėti tie takeliai ant skruostų.

    Kalbėk, mergaite, tylinčiom akim.
    Jos ne nebylios, jos mintis išduoda.
    Žodžius girdi visi, tačiau mintims
    Juk ne kiekvienas mielas pasiduoda.

    Bet kas supras – kalbėt jam nereikės.
    Įžvelgęs almančių akių aruodus,
    Jis pasakys: – mergaite, nekalbėk.
    Tylinčios tavo akys aidi versmių šuorais.

  • Mergaite (3)

    Mergaite, ar pastebėjai – jau ruduo atėjo.
    Taip tykiai, taip ramiai atslinko, atliūdėjo.
    Tai užsimesk palaidinukę, megztuką, šalį užsirišk
    Ir eik pabraidžiot po lapus, kurie užklojo žalią veją slėnio.

    Dangus dar melsvas, bet jau vėjas neramus
    Laidina žemėn atgyvenusius gelsvus lapus.
    Pažvelk, štai vienas rausvas nusileido ir tau ant peties!
    Taip dera jis prie skruosto, nuglostyto vasaros saulėkaitos.

    Pagauk, mergait, į glėbį rudens vėją.
    Sušildyk jį – lai jis tave paglamonėja.
    Po to paleisk – juk jis pašėlęs vėjavaikis vėjas,
    Lai skrenda lapų skraistėm pasirėdęs.

  • Mergaite (4)

    Mergaite, išlydėjus traukinį, jam pamojuoki skarele,
    Kaip sename juodai – baltam kine.
    Po to nubrauki ašarą ir laukti amžinai žadėk,
    Ir laiškelius kasdien po vieną rašinėt.

    Romantika…

    Mergaite, ar turi bent nosinaitę?
    Ne iš pakelio vienkartinę popierinę –
    Kad pamojuot galėtum?
    O ašarą tikrai išspausi,
    Bet tik tada, kada svogūną pjausi
    Mamytės priversta.

    O traukinys – lai rieda.

    Kam skepetaitė – geriau bučinys aistringas.

    Per langą tiuninguoto BMW.
    Po to jis „dūmų, dūmų“ – tu nusikvatoji
    Ir jau prie lango tiuninguoto Mercedes`o stovi.

    Mergaite. Skepetaite. Ašara laiškelyj.

1 2