Mergaite (2)

Kalbėk, mergaite, tylinčiom akim.
Nors jos tik tyli, tačiau šaižiai šaukia.
Nenori – neprabilki lūpom sučiauptom,
Bet akys – jose išgyvenimai praplaukia.

Kai ašaros pabyra nuo blakstienų,
Tai, tai – jau žodžiai tylinčių akių.
Drėgni ir sūrūs, bet nelieka
Nepastebėti tie takeliai ant skruostų.

Kalbėk, mergaite, tylinčiom akim.
Jos ne nebylios, jos mintis išduoda.
Žodžius girdi visi, tačiau mintims
Juk ne kiekvienas mielas pasiduoda.

Bet kas supras – kalbėt jam nereikės.
Įžvelgęs almančių akių aruodus,
Jis pasakys: – mergaite, nekalbėk.
Tylinčios tavo akys aidi versmių šuorais.