XI.

Tas nelaimingas, ką atstūmė mylimoji,
Ir tas, kurio bergždžia širdis seniai nurimo.
Tačiau nelaimingiausias tas iš sutvėrimų,
Kuriam pamilti draudžia meilė ankstesnioji.

Nors akys žėrinčios ne kartą jį vilioja,
Bet nuodija jo laimę skaudūs atminimai,
O jeigu ir atbunda jausmas, trauktis ima,
Netyras bijo pulti angelui po kojų.

Negali jis nei sau, nei kam kitam atleisti.
Mirtingos vengia, nes negali pasikeisti,
Iš kelio traukias deivei, slegiamas dvejonės.

Šventovę primena tokia širdis apleistą,
Kurią užvaldė vien tik skersvėjo dejonės:
Dievai jos nebenori, o nedrįsta žmonės.