Jei kaklas grakštus
Ir skruostai išbalę,
Mes moteriai sakom:
„Tu mano gulbele!“
Jei glaustos, murkuoja
Lipšni nematytai,
Mes moteriai sakom:
„Tu mano katyte!“
O jei darbšti ji
Be krašto, be galo,
Mes moteriai sakom:
„Tu mano bitele!“
Jei čiauška – žvirblelis,
Jei čiulba – lakštutė.
Tarsi pasamdyti
Epitetai budi.
O jei supykstam,
Jei ūpas sugenda –
Ir tąsyk lengvai mes
Žodelį surandam.
Žirafomis virsta
Grakštuolės gulbės.
Bitelė – bobše,
Kuriai rūpi tik bulvės.
Matyt, ir katytės
Prasti reikalai.
Jei sakom: „Na ko
Lyg smala prisvilai!“
Jei čiauška: „Patauška!“
Dainuoja: „Ko bliauni!“
Ir karvės, ir ožkos
Bandom atkeliauna.
O moteris jaudinąs,
Graužia nagus.
Jinai ne žvėris
Ir ne paukštis. Žmogus.
* * *
Aš myluoju tave ne dėl to jau,
Kad nuo kvaitulio svaigtų galva
Šito jausmo seniai nustojau,
Nors tu man po senovei sava.
Aš myluoju tave ne iš laimės,-
Argi tam tokį kelią ėjau?
Aš myluoju tave ne iš baimės,
Nes aš nieko daugiau nebijau.
Aš myluoju tave, nes į langą
Tamsoje tyliai beldžias lašai.
Nes retai kas mus teatlanko,
O ir mudu kiltus – ne dažnai.
Bučiuoju tave
Rytmečio saulė
Didelė, rasota –
Įspindo pro plyšį sienoje.
Pakuteno tau skruostą.
Ir imi tu pro miegą šypsotis
Neiškenčiu aš –
Ir drauge su saule
Bučiuoju tave
Ant kvepiančio šieno.
Bučiuoju tave.
Kai džiaugsmas –
Lyg viesulo gūsis –
Pagauna ir neša mane,
Kai laimė širdį užplūsta,-
Bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
Ne tik džiaugsmo akimirką-
Ir tada,-
Kai aptemsta padangė,
Gūdų vidunaktį,
Kai dunda griaustinis
Ir žaibas
Lyg magnis plyksteli
Nušviesdamas tavo išplėstas akis
Aš bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
Kai žiūriu į žemėlapį marga,
Padalintą į tūkstantį lopų lopelių
Kai matau mintyse
Šimtus aerodromų
Su išrikiuotais karo lėktuvais;
Kai žinau, kad kažkur
Raketos, užvertusios nosis į dangų,
Stovi grėsmingai;
Kai visa taip įtempta ir neramu,-
Aš bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
Kada debesys ima sklaidytis
Ir skirtingi žmonės
Pavojaus akivaizdoj
Tiesia draugystei rankas;
Kai Juodajame Kontinente
Susikuria naujos valstybės;
Kai daugiau vis žmonių
Pas kitus į svečius atvažiuoja;
Kai dainininkams leidžiama dainuoti,
Šokėjams – šokti;
Kai vėl susitinka tie,
Kurie susitiko kadaise prie Eibes,-
Kai tiki žmogumi,
Kai tiki ateitim,-
Aš bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
1961
